Nuomonės

VALSTYBĖ IR BAŽNYČIA

Ramūnas ČIČELIS

Šio komentaro pretekstas yra dvejopas: per kalėdines mišias Vilniuje, Pilaitės rajone statomoje bažnyčioje, kunigo Ričardo Doveikos kelis kartus pakartotas teiginys, kad Bažnyčia turi prisidėti prie pasaulietinės valstybės kūrimo, ir prieš Naujuosius metus beveik nepastebėti Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio žodžiai, kad Lietuva šiais metais Popiežių turi pasitikti kaip karalių. Taigi, pareiškimai abipusiai – Bažnyčia ir valstybės pareigūnas apsikeičia simpatijomis, tačiau beveik negirdėti reakcijų, kuriomis būtų bandoma suprasti, ką gi reiškia Bažnyčios ir valstybės draugystė.

Filosofas Gintautas Mažeikis prieš porą metų viename interviu sakė, kad „religinis ir politinis protas Lietuvoje banalėja“. Mąstytojas taip pat priminė gana seną istorinį faktą: religinės ir pasaulietinės valdžios atskyrimas – tai daugelio Europos šalių modernumo sąlyga ir pagrindas. Bažnytinė ir pasaulietinė politika Senajame žemyne atsiskyrė Renesanso laikais, kai prasidėjo modernybė, kuri su pertrūkiais tęsiasi iki šiol. Mūsų dienų Lietuvos valstybės pareigūno ir religinio šventiko nuomonės rodo, kad pasiryžta ignoruoti pusės tūkstantmečio Europos istoriją. Tai – žingsnis atgal į laikotarpį, vadintą „tamsiaisiais viduramžiais“.

Antra vertus, kunigo R. Doveikos raginimas tikintiesiems neignoruoti pasaulietinių reikalų – tarytum visiškai nekaltas, prisidedantis prie geresnio šalies vertybinio klimato. Visgi Bažnyčios atstovas ragina ne kurti pilietinę visuomenę, o tik prisidėti prie valstybės kūrimo. Tai reiškia, kad šiame dialoge iniciatyvos teisė priklauso ne Bažnyčiai ir ne piliečiams, o tik valstybei, kokia ji bebūtų. Visų praėjusių metų ir ypač gruodžio Lietuvos parlamento sprendimai rodo, kad šalyje kuriama policinė valstybė. Todėl R. Doveikos raginimas šiame kontekste (sunku patikėti, kad Bažnyčia nesiorientuoja politinėje situacijoje) skamba kaip kvietimas nesipriešinti tam, kas vyksta Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje ir pagaliau mūsų miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Bažnyčia stovi paklusnumo valdžiai pusėje. Tokia padėtis labai primena neseną, dar tik dešimtmečio, Rusijos istoriją ir aktualijas, kai pasaulietinė policinė valstybė itin glaudžiai bendrauja ir palaiko Stačiatikių bažnyčią. Religinės vertybės, Rusijoje vyraujant autoritariniam režimui, tampa labai palankios, kad Vladimiras Putinas išsaugotų valdžią savo rankose. Šventinis Katalikų bažnyčios ir Seimo suartėjimas perspėja, kad šiais metais, kai šalyje lankysis popiežius Pranciškus, galime sulaukti panašaus į rusiškąjį religinės ir pasaulietinės sferų sampynos, kuri gali reikšti, kad visuomenė vėliau bus nelinkusi priešintis jokiems valdžios sprendimams, nes tai prieštarauja tikėjimo dogmoms.

Normaliu atveju, Bažnyčia neturėtų tapti valstybės valdžios įrankiu (sutaikant piliečius su represyviais sprendimais, mažinant politinį polilogą ir dalyvavimą valstybės valdyme), o atliktų kritiko vaidmenį, kuris reikštų, kad kunigai ir vyskupai puikiai supranta, jog žmogus yra laisva ir sąmoninga būtybė. Net jei Bažnyčia į bendradarbiavimą su pasaulietine valdžia nešasi laisvės vertybes, atrodo, kad aukšti valstybės pareigūnai nėra pajėgūs to suprasti ir priimti. Atrodo, kad valstybė tiesiog gali siekti propaguoti bažnytines idėjas, nes bręstančiam vietiniam politiniam režimui patys parankiausi yra užsidarę į šventoves tikintieji, kurie nesidomi nei savo aplinka, nei šalies gyvenimu – valdžiai lieka atviri keliai daryti, ką tik nori.

Lietuvoje lankantis popiežiui, bus lengviausia pastebėti Bažnyčios ir valstybės santykių atšilimą, atkreipiant dėmesį į visus religinių ir politinių veikėjų pareiškimus, kurie kartojami daug kartų ir tiražuojami. Manipuliacijas masine sąmone ir indoktrinavimą žymės teiginių hiperbolizuotas pobūdis. Siekiantis neprarasti istorinių humanistinių europietiškų vertybių netikintis žmogus dėl šių metų Lietuvos religinio gyvenimo įvykių neturėtų pasiduoti į tikėjimą, o anksčiau tikėjusiesiems religinės vertybės galėtų tapti gera rutinine atrama skatinant žmonių susikalbėjimą, analitinį mąstymą, ne pietizmą, o aktyvų veikimą savo aplinkoje dėl Lietuvoje niekaip neišsipildančios pilietinės visuomenės.

VALSTYBĖ IR BAŽNYČIA
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų