Kupiškio krašto kaimų istorijos

SILKĖ NEIŠGANIS, LAŠINYS NEPRAŽŪDIS

Palmira KERŠULYTĖ

Šindėn po naktės šalčiukas, kiemų šlavinėju, baigiu stipt, sugrubo pirštai. Šalčio bijau kėp bulba. Būt gerai, kad žiemų ir paplėškytų šaltis, tadu gerasna vosara, ba lėtų.

Nupuolo vasarala, užtiko žėmužėla, tai gryčioj tupėk ir tupėk. Girdžiu, apušės ošia, užeis gol lijundra ar lietus. Seniau gi labjau utiū kokė šalčiai būdavo, kad lungai ažkėrmėjį, ažušolį, nors ir važiuok.
Ošen tokia ščyra, namė tvarka, lungai blizga, gryčia kai seklyčia, visa ko išpuošta. Tvarkaunai gyvanam, tai ir gyvėnimas gražus. Mat labai ošenai ūkiška, jėgu kų mėgzt ar susiūtėn raikia, geriau ainu molkų kapot.

Odvintas, nebatoli Kalėdos, raikia do labjau apsišvoryt. Lungus tai uksusu plaunu, vandenio viedran įpiliu, švirkštų pasijemu, nupurškiu, kad čysti lungai. Visokių ti peirių, miltalių krautuvas nors vežimais vėžk, alia poskum alėrgijos, dusuliai, vėžiai bais kamuoja. Ošen senybiškai visa dirbu. Susirišu šlotalį asiūklių ir šveičiu stolų. Asiūkliai traukos, vis išsitraukia išsitraukia, kėp ir sudurstyti, stiprūs kėp dratalas. Ar palanais su šluotražiu trinu, kad boltas padlogas būtų. Su žvyru, su samanokais šveičiu puodus. Parūkau kokiom žolalam gryčių, kvėpja.

Ir vyrėlis prošo užlošyt unt čiuprynos dikalono. Plaukai jo dideli, sulaižyti, čia peicynai (žandenos) tokė ir apsibarsdojįs. Vyras kėp švintas, kėp Kristus, ei, tėp nekinčiu, kom su barzdu. Apšveisčia ir jį, būt gražiausias vyras visoj paropijoj. Kad nusiskust barzdų, visėp monioju – ilga barzda kėp ir šluota, no žilumo nėt šerkšnota. Tik atokerta – barzda dulkėm surinkt, pusnim pašluot. Burnų bant kiek apsičiudriju, apsišluostau, kiek muilo sučėdijam. Soko, žiūrėk, atvažiovįs iš Seimo atsistos koks su barzdu, kur spraudžias kėp paršai prė lovjo, kad jims čiaudėt (kalbat).

Vis mon prikoišioja, kad su švarom par daug įsiuntu. Klausia, ar tau miežis šiknoj dygsta, kad tokia nerami? Gol pinktadėnį, posnyko dėnoj, gimus, kad tokia pikta? Ok, tu pabaigėla unt svėtėlio, vyrėlis vis nesotus, nespėju torielkų mazgotėn. Ir vis ko rėbjau. Kinkos kėp jaučio, pagal subinį vieni taukai, ėrzinu – koks čia mono vyrėlis, sulig slinksčiu aukštumo, sulig piestu drūtumo. Sakau, neik gulat po pėtų, bo mozgas taukų užsimags. Kur tau! Jom taukų puodi unt kopūstų – šaukštu nepramuši, košė – ne košė, jėgu šuva patupėt negolia (netiršta). Vis bumba, ko rėbjau volgysi, to sveikata ilgėsna bus. Kas gi nežinų, kad užu riebų daugiau moka, kad ir tuliojamas vilkas rėbėsnis. Kad ir odvintas, pėtnyčios, subotos vis būsių riebios, nedėlios rytėlį ažu duonos griebsiųs.

Tasai volgymas vis ne tokia didala bada, džiaugiuos, arielkos negriebia, čerkėlas kilotėn jom nėr lingvėsnis dorbas negu šokės. Išgers kokį kuliganėlį, kėp seniau vadindavo tokį mažutį buteliukų, ar sotkį šimtagraminį ir davolei. Kad ir postoriai, tadu pašokam abudu meiliai, kad įsivikruojam, kad išsinorstom visėp. Poterėlius sukalbam, kų ti dėl vėnos mišėlas plauksi bažnyčion, kad namė daugiau poterių gali prikalbat. Ba kapeikos niekas neišganytas.

SILKĖ NEIŠGANIS, LAŠINYS NEPRAŽŪDIS
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2017-12-09 at 22:17

    Labai atsiprašau,bet ne tik kupiškėnai,bet ir rokiškėnai su uteniškiais,anykštėnai sakydavo ne vandenio,bet rytų aukštaitiškai-undenio.Pinktadėny-pėtnyčioj.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų