Nuomonės

„NORMALUS“ MENAS

Ramūnas ČIČELIS

Prieš beveik tris dešimtmečius, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rašytojas, poetas ir filmininkas Jonas Mekas ėmė rašyti esė tekstus į periodinį laisvos tėvynės leidinį „Valstiečių laikraštis“. Daugelis jo tuomet klausė, kodėl pasirinko tokią nepopuliarią, kaimui skirtą tribūną. J. Mekas atsakydavo tikintis, kad Lietuvos kaimas neišsigimė, jame tebegyvos tarpukario ūkininkavimo tradicijos, mąstymo būdas ir pasaulėžiūra. Sunku pasakyti, ar poetas tuo laiku klydo, ar buvo teisus, tačiau akivaizdu, kad sovietinė priespauda neaplenkė ir kolektyvizacijos į gyvenvietes suvarytų buvusių orių kaimo žmonių. Daugelis ūkininkų jau buvo iškentėję tremtį. Nepaisant to, J. Mekas rašė tuos tekstus ir po kelerių metų išleido knygą „Laiškai iš Niekur“. Vėliau pagal šį esė rinkinį filmininkas sukūrė to paties pavadinimo vaizdo apybraižų ciklą.

Kas jau kas, bet J. Mekas labai gerai savo kailiu žino, kad gimtajame kaime pranašu nebūsi. Prieš beveik dešimt metų buvo aktyviai puolamas ir niekinamas dėl to, kad pardavė jam nuosavybės teise priklausiusią Jurgio Mačiūno, ištiso pasaulinio judėjimo „Fluxus“ pradininko, meno kūrinių kolekciją. Motyvų viešai pašaipai ir priekaištams būta visokių – nuo paprasčiausio piniginio pavydo iki nevisavertiškumo jausenų, kurias išgyveno puolusieji J. Meką.

Ir štai, praėjus beveik dekadai, naujas smūgis – Biržų rajono meras Valdemaras Valkiūnas viešai pavadina J. Meko pasiūlytus (Biržams skirtam leidiniui) tekstus šizofreniškais, todėl jų publikuoti esą negalima. Suprantama, „kaimo“ blogąja prasme kritikui nerūpi, kad panašūs J. Meko tekstai, nė kiek neperdedant, beveik visame pasaulyje įvertinti kaip itin reikšmingi planetos meno raidai ir istorijai. Aišku, sėdint savo „kaime“, neprivalu domėtis, kas vyksta už to „kaimo“ ribų. Visai kaip linksmoje bardo Andriaus Kaniavos dainoje: „žiūrim į viską, kaip provincija į televiziją“ – argi provincijai rūpi, kas rodoma apie jos ribas peržengiančią tikrovę? Ne, tai neturi jokios įtakos „kaimo“ gyvenimui. O pasidomėti bent kartais vertėtų – būtų galima sužinoti įdomių ir stebinančių dalykų, kurie atvertų akis ir pasakytų, kad gyvename ne 1970-ųjų Lietuvos TSR…

Meras V. Valkiūnas pagal išsilavinimą ir profesiją yra psichologas, turbūt todėl drąsiai diagnozuojantis J. Meko tekstus. Įdomu, ką psichologas pasakytų apie žymiojo prancūzų poeto Arthur’o Rimbaud eilėraščius ar tapytojo Marc’o Chagall’o darbus. Spėju, kad diagnozuotų psichozę… Visas šis psichiatrinis triukšmas, deja, vyksta tuo pat metu, kai dalis Lietuvos poetų ima vis garsiau kalbėti, kad vienas ar kitas psichologinis sutrikimas gali ir neretai būna puikios kūrybos sąlyga. V. Valkiūnas turbūt tiesiog pasiilgo tokio meno, kuris kurtų „normalų“ žmogų. XX amžiaus pirmos pusės psichoanalitikas, šios psichoterapijos srities pradininkas, Sigmund’as Freud’as po kaulelį išnarstė žmogiškąsias gelmes ir siekė sukurti pavyzdinį žmogų, kuris tarnautų kultūrai ir visuomenei savo noru, neverčiamas. Kuo tai baigėsi, žino visi, bent kiek paskaitantys XX amžiaus antros pusės psichoanalizės tęsėjų ir kritikų tekstus. Nežinantiesiems galima tik pasakyti, kad „iubermenšo“ (liet. antžmogio) konstravimas, būdamas ne vienintelė priežastis ir sąlyga, atvedė iki Antrojo pasaulinio karo. Po daugiau nei pusės amžiaus Biržų rajono meras V. Valkiūnas, visai kaip S. Freud’as, imasi spręsti, kas yra „normalus“ menas. Šis žingsnis patvirtina labai paprastą išvadą: Rygos pedagoginis universitetas, kaip ir beveik visos laisvę atgavusios Lietuvos aukštosios mokyklos, prieš du dešimtmečius į gyvenimą leido siaurus savo srities specialistus, kurie nieko nežino, neišmano ir negali pasakyti apie kitas gyvenimo sritis. Kai žmogus ko nors nežino, galimas trejopas elgesys: pagarba žinantiesiems, panieka žinantiesiems arba tobulinimasis. V. Valkiūno atveju, apie tobulinimąsi kalbėti turbūt nerealu, tačiau, nepaisydamas to, kad įgijo posovietinį išsilavinimą, jis vis dėlto mano galįs spręsti ir teisti tai, ko akivaizdžiai neišmano, užuot paklausęs profesionalų. Pats J. Mekas yra sakęs: kai ko nors neišmanau, teiraujuosi tų, kurie išmano dalyką geriau nei aš.

Atsispiriant nuo priekaištų J. Mekui, neįmanoma nepastebėti, kad Lietuvoje įsigali totalitarinis, okupacijos metais mums diegtas mąstymas, pagal kurį meno taisykles nustato ne rinka ir publika, o valdžia ir žiniasklaida – žodžiu, tie, kurie turi politinę ar informacinę galią. Pakanka prisiminti triukšmą dėl šiųmetės Jotvingio premijos, sujudimą dėl Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos, naujajame LRT sezone rodomą laidą „Kultūros teismas“ ir kitus viešuosius konfliktus, kad aiškiai pasakytume sau ir kitiems: šioje valstybėje nėra vietos kūrėjams. Ir net ne dėl mokesčių ar materialinių sąlygų, kurios spendžia į kampą, o dėl grįžtančios cenzūros. Jei ši padėtis bus palikta plėtotis savaime, prognozuočiau, kad po kelių dešimtmečių gyvensime mažuose Lietuvos miesteliuose, kurie primins ne gražiuosius Vokietijos priemiesčius ir provinciją, o Kazachstano ar Rusijos aulus, kuriuose atsidūrus bus gyvas vienintelis noras, – bėgti iš čia – nes, kaip paprastai sako J. Mekas, yra aplinkos, iš kurių reikia išsiveržti, nes jos riboja laisvę. Kol dar nevirtome gūdžia „Rusyno gimtąja gatvele“, reikia kuo stipriau priešintis, kritiškai ir viešai vertinant valdžios ir žiniasklaidos primetamus meno standartus ir socialines taisykles, nes nuo to priklauso ne vien meno, kultūros, bet ir mūsų kasdienis gyvenimas. Tiesiog menas pokyčius pajunta pirmiausia – vėliau jie persimeta į teisinę ir visas kitas šalies sferas.

„NORMALUS“ MENAS
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų