Kupiškio krašto kaimų istorijos

TŲ POČIŲ GIESMĮ KITU NATU GIEDU

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Palmira KERŠULYTĖ

Nėr jokio baisėsnio klajūno žėmaj žmogaus kėp dunguj mėnulis. Vokar tumsu tumsu buvo, nėt nusgundau, motos raudonas pakraštys, o čia mėnulis, sakau, gol gaisras kai kur. Geriau įsižiūrėjau, drignas, šviesus rotas, stovia apė mėnesį, jau prėš atomainų oro. Soko, jeigu apė mėnesį toli drignas, bus didelio šalčio, o jėgu arti – nebabus pagodos.

Kadgi kamuoja manį korpos. Viena ir unt veido atsirodo, tai draugėla soko, kad gol tu rogana. Vosarų ir didelį žiogų ne vienų pasgovus prašiau: žiogai, žiogai, nukųsk mon korpų. Ir ugniožolių sunku gydžiau. Ir savo pačios plaukais užveržiu biškį ir toj nurišu. Nieko nemočija. Šašėlis atsirunda kėp korpa, ir gotava. Gol pavydas mon bumbų graužia, kad draugėla meilan inskliopijo? Tatulyta soko, korpas daugiausia burtais nusgydžia, ir pamokino – kė pamatysi jaunų mėnesėlį, iš po kojos pajimk žėmas, numėsk atogaliu runku, ir prapuls korpos.

Ponedieve švintas, kad tik kartu su korpom do labjau mono pomėtis neprapult, neišdilt. Nebažinau, ir kų rytų volgiau. Oi, gol pončkų, tiek putnios išeidavo, šiokart suzmako, ir kad gailumas, vištom pjaustau. Atmintis visai pakrypus, visa išdulkėjį, visos ailios, jaunystas dainalas, racaptai, kai kadu gol ir gryčios durų nebarasiu?

Kų ti mano, ir visi matai kėp unt žiedo apsisuka. Sanagalys, dabar delčia soko, ir žmogui kėp ir mėnuliui graitai atolakia. A, šindėn pati pilnatis, kad gražu. Kur čia užsirašytėn, kad neužmirščia? Po pilnačio trėčiųdėn va teipos sunvartoj geriausia kopūstus pjaustyt. Jaunan supjausčius minkšti būva…

Misliau misliau, grait posenėji žmogus, jausnysta kėp unt vėjo išeina. Linksma buvo jaunom, visos balsingos buvom, kad užplašdavom: šoka trypia jaunimėlis tėvelio kėmėly… Dabar koks čia mono dainovimas, nebar ir natos, rairuoti rairuoju. Ir kas gi tavį bamyli, kė sana?

Durys skrebt skrebt, draugėla atsivada pasrodyt savo kavalierių – skrybelis unt pakaušio, lazdala runkoj, ko ne amerikonas? Soko, mon nesvarbu, kad šlubuoja, bil tik meiliai pabučiuoja! Pašnibždom prė mono ausės girias: neprausiu pienu skaistaus veidėlio, nebaloistau vynu rūtų daržėlio. Atsikeliu rytų, kol tumsala, undenio pasisemiu iš šulnio viedrų, nusivalku nuoga, tai palakus pašalan ūšt ūšt pėrsipiliu ir gryčion nuoga atodumiu. Ir – kė suglaudi kūnų su nuogu kūnu, tai tadu daug šilčiau.

Ot, bobala kalbočius! Tas kavalierius toks tylus, sėdi kėp stobrys, akėlam meiliai mirksi, gol daininykas, mat išrairovo: mono brungioja, skaisti kėp rožė raudona, meili kėp alkanom duona, nudvasa korva, o paskui arklys, mono myliamoja, kas tau balunkis?

Kartais ir vėnai gerai, kad niekas neužsivalka, netrukdžia. Alia kė svarbiu raikalu, tiek ir turbocijos. Dievas dovanos užu sutrukdymų, neba kur nupulsma.

2 Komentarai

2 komentarai

  1. Elvyra (78.63.172.105)

    2017-12-06 at 16:42

    Ponia Palmyra visadu gražiai parošo, bagolo įdomu skaitytėn.Dakui.

  2. patikslinimai (212.117.7.253)

    2017-11-20 at 19:54

    Labai įdomus pasakojimas,tad gal nepyksit dėl kelių patikslinimų :įsižiūrėjau-įsižiūraujau,šalčio-šulčio,savo-sovo,užveržiu-ažuveržiu,graužia-griaužia,numėsk-numask,atmintis-pometis,visai-viškum,mano-mono,užsirašytėn-ažsirašytėn,užmirščia-ažmirščia,tevelio-tėvėlio,posenėji-posanėji,neprausiu-nemazgosiu,paskui-poskum.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų