Nuomonės

AR AŠ – UŽ AUKSO VIDURĮ?

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Palmira KERŠULYTĖ

Pats vidurvasaris. Saulė pakilusi į patį dangaus vidurį. Toks laikas, kai pridera Antano Baranausko eiles deklamuoti: „Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę brangiausių kvepalų mišinį padarę…“

Ir nustebinta visokiausių žiedų, galiu dejuoti, kad vasara greitai praeis, mirs nuostabusis gamtos derinys, bet galiu ir susidėlioti savo auksinių veiksmų giesmę. Nei kaitra alinančią, nei šalčiu stingdančią, bet – vasarodrungnę. Bus ištroškus atsigerti kelionėje. Pirmiausia į tą vidurvasario giesmę įdėčiau senolių išminties. Taigi – kas laikė liežuvį, tas per vidurį išėjo? Ponai sėda peklon, dar ir katilėlin, o mes, prasčiokėliai, dangaus vidurėlin? Ir pakrašty, ir vidury yra sūkurių? Nebrisk giliai – pakraštyje prigersi (t. y. neieškok tolimos priežasties, tiesos, nes pradžioje jau suklupsi)?

Ir vasarą didžiausia bėda, kai neturi savo pakraščio, mielo kampo kur prisiglausti, vietos, kur žmogaus garbė laikosi. Ten gal turėtų žydėti aukščiausia gėlė – nebūk per daug patenkinta savimi, tada būsi mažiau savikritiška, imsi didžiuotis, įtikėsi, kad viskas, ką darai, yra labai išmintinga. O juk niekas nebūna visai kvailas. Nebent gali būti kiek kvailesnis už mane. Ir svarbiausia – neklausti: ar kitas žmogus mane remia, giria ar atakuoja? Verta pabraidyti po mėtų lauką, kad nepradėčiau kalbėti, kai esu įsižeidusi, užsidegusi noru ginčytis. Antraip labai lengva sukelti įspūdį, kad niekini kitą žmogų. Čia geriausia vidurys – nei girk, nei smerk! Ir nesigirk, nesistenk patikti kitiems, nekritiškai nepasikliauk paplitusiu skoniu, kurk ir šiandien nemadingas pažiūras. Dar į savo auksinių poelgių mišinį įpilčiau ir tokį – stenkis rasti pranašumų ten, kur viską visi peikia, o ydų ten, kur visi viską pripažįsta. Ne kritikuoti žmogų turėčiau, o ieškoti klaidos priežasčių. Ir nekaltinti dėl blogio vien tik valdininkų, jie paprastai nėra blogesni už savo kraštiečius. Iš tiesų iš jų privalau reikalauti išminties ir sumanumo einant tarnybą.
Pelyno dažnai išgeriu penkiolika lašų, kad susidrausminčiau ir nepasakyčiau apibendrintos klaidingos nuomonės apie žmogų. Atskleisčiau savo proto lėkštumą, lengvabūdiškumą, jei apie kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmę, jo pašaukimą kalbėčiau vartodama dažnai sakomus kvailus ir klaidingus posakius, kad išimtis patvirtina taisyklę, kad viltis yra kvailių motina ar kad gerais norais ir pragaras grįstas. O juk yra priešingai – išimtis paneigia taisyklę, viltis yra išmintingiausių įkvėpėja, leidžianti ištverti sunkiausias akimirkas, ir danguje gerų norų apstu. Tik iš gero sumanymo gimsta ir tobulas veiksmas, tinkamas poelgis.

Taigi. Kur ėjau, kur nėjau, aš nebuvau nei pirmutinė, nei paskutinė, aš – vidurys? Ir gal geriausia ristis per vidurį – nei per daug gerai, nei per blogai, be širdies ir žodžio skolų gyventi. O kaipgi kitaip? Juk dangus aukštai – neįlipsi, žemė kieta – neįlįsi, tai ir trepeni po tą vidurėlį.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų