Kristina VALYTĖ Visais čėsais žmonas kaimi gyvano, kėp mokėjo, vartas, dirbo, triūsa, o dabar kaimi gyvintėn, pamanyk, žėmas lygis. Ne tėp kų padirbai, pasakei, pasrodai, kaimiečiu išvadintas būsi. Būktai sarmata tau turia būtėn, kad tujei iš kaimo. Kas čia tėp sumislijo, ar tik ne tė potys mėsčionys, kur
Kristina VALYTĖ Žola žėlia ne dėnom, o valundom. Par nedėlių bant kartas raikia pjautėn. Kur do grytalas viena no kitos toliau, tai kėp babuvį, o pas mum kė kaimi gryčia prė gryčios, tai jėgu kaimynas nubirbia su žoliapjovi, ir tujei birbk, neatsilik, bo labai nezgrabniai atrodžia. Toki kėp
Birželio 20 d. Alizavoje etnokultūros pažinimo dienos proga atidengta atminimo lentelė nykstančiai kupiškėnų tarmei atminti. Šios idėjos iniciatoriai – kupiškėnų tarmės tyrinėtojas Jonas Albertas Naktinis kartu su Alizavos mokyklos bendruomene. Kristina VALYTĖ Dėkojo tarmiškai Anksčiau esame rašę, kad šis garbingas svečias prieš du mėnesius lankėsi Alizavos pagrindinėje mokykloje.
Kristina VALYTĖ Jėgu kadu važiuosta par mūsų kaimų ir prė buvusiai krautuvai iš tolo pamatysta kupetį liaudės, tai žinokitat, kad tųdėn atovežė labdarinių ryzų. Nugi, žinot gi, tų, kur užsėniečiai išmata, o mas kėp gėrų doiktų nuparkam. Kėp kokios vornos supuolį kad jėma, kad čiumpa iš
Kristina VALYTĖ Pinktadėnį kėp tyčiom – kadu tik banuslaisi no kolno, tai ir stovia prė bažnytalas kepurėti. Nu tėp pas mum įprotį žmonas policnykus vadintėn. Arba do kitėp soko – pinktadėnis skrabo diena. Pelningiausia diena musėt, daugiausia baudėlių prisrunkioja. Va, žiūrėk, dviratinykų ba lėmanas sustobda, va, žmogėlis
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Nauji matai prasdėjo, visi kažkų žoda, tai misliju, kų gi mon sau pažadėjus. Va, Ginuta nutara sukųstėn, mat visi undarokai ir suknalas par siauros pasdora. Gol ir gerai būt, ale vėl: mono diedas masų volgis, ošei kruopom ir visokiom žolam misiu. Nu kažkėp ne
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Kupiškėnų tarma – rimtas dalykas. Kas jos nesuprunta, tom goli daug dyvų atsitiktėn. Vieni soko, kad tai stačiokų, kaimo barnų kalba, o kitiem kėp tik dūšių glosto kupiškėniškas pasrokovimas. Šitiek navatnų žodžių turim – kai katros nėt ištortėn sunku. Kartų sustikau su atvykėliais iš Žemaitijos
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Baigės visos linksmybas ir lokstymai. Dykos krautuvas, niekas nebajieško silkės, vištos ar do kokios patrovos. Jau prisvolgėm, prisgėram ir prisimušėm lig sotės. Noris ramiai pabūtėn, tai vokar nuvėjau miškan. Šimonių giria toli, užtako ir netoli augunčio miškėlio. Tėp tyku, ramu, beržėliai ošia, aglalas, katrų niekas
Kristina VALYTĖ Kas da durnas doiktas tos punčėkos. Taryčios mazgoji po dvijei, porytam padžiauni, išdžiūsta, no pėčiaus nusdžiauni, pasidedi, o kė priseina mautis, po vienų barundi. Nedėlia, dvi, trys ir suskaupia būrėlis vėnišų punčekyčių skirtingų spalvų. Negi išmesi: nei kiauros, nei ko. Suporuoji, sukergi ir vėl toliau nešioji.
Kristina VALYTĖ Jėgu turi karvyčių, ilgai nepadrybsosi. Kėp budilnykas no ryto myks vėnodai, kožnųdėn to pačiu čėsu, ligi kol kūtan ataisi, pamėlši, pagirdysi ir paliuobsi. Labai gera rytina mankšta no ryto prasbudyt, grait okys atsimėrkia. Katro rami korva, tai gali do nestrioku prasbudyt iš rato malždamas, o jėgu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Galui kaimo riogso toki gryčia. O jei po teisybai, tai neba gryčia, o stirta plytų. Ko ti banorėt – kadai kodžių nebagyvana niekas, tai ir lungai išpitlyti, ir kas gėro babuvį, sanai išnašta. Do seniau, kė vaikas buvau, ton gryčion asu nosį įkišus. Kų ti
Vilė LEŠČINSKIENĖ Knopas buvau visų gyvėnimų, musėt tėp jau duota. Vis pardrimbu par tų lakimų: ainu žirgt žirgt pinkiamyliais žingsniais, liuokt liuokt gražiai ait nemoku, tai ir slunksčius užmirštu, balakdama tunkiai unt durų kabliuko paskabinu. Drikst bliuskėlai runkova ir pėrplašta. Durų uždaryt tykiai mon argi neišeina. Užsimiršus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Va jum ir dada rudo. Būkit geručiai, susrinkit viedrus, koštuvius ir blėšinalas no kiemo, prėmanan įsinėškit, lungų plyšius laikraščiu užsikumšykit, musių nebalaiskit – šitokį vėjų pronaša! Ir pomidorus iš šiltnamio išsiraškykit, keselin ar kokion dėžutan susdėkit, laikraščiu pėrsiklokit, unt pėčiaus užsikėlkit, šalnos jau ataina! Garbūzus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Neakvotiju gazietos skaityt, mon kad tik ponų pavartyt. Kas kėp gyvana, ko pėčių kūrana. Žibt žibt trumpai pėrverčiu ir užudadu pėčestį. Nors gol ir bant kiek pagrožinau. Jau kur kriminalina skiltis, policijos žinios, tai skaitau nėt lūpų prikundus. Va ti tai įdomyba didžiausia, čystas detektyvas. O jėgu bant
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ot, tai čėsai atajo, atsikeli rytų ir nebasutuoki, ar diena, ar čia vokaras. Tumsu, kėp paklodi užtraukta. Jau untra nedėlia lietus pliušija, unt daržo pusį žiūrėt bijau, gol lieknu jau pavirto. Įknebsiu lig čviko, kad raiks kitom trauktėn. Kai nestrioku pardėn myžėna, soko, tadu grybių lietus būna. Jaunas
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kėp graitai (tik švilpt!) ir prolakė vasarala – po nedėliai jau rugiasėjis. Ko mas banoriam iš trumputas vosaros, kad po teisybai ir visas žmogaus gyvėnimas tekinom baga. Do tik rodos vaikas buvai, ba kėlnių po kiemų strikinėjai, o graitai užaugai ir mamų su tati didumu
