Kristina VALYTĖ Griūk iš juoko. Pelyta many apvolgė. Aruodi nebar nė morkytas, nė burokėlio – vėn žėvalas. Nors čia ne vėnos pelytas pasdarbuota. Griaužė visa pamilija. Močia su tavu ir do bant pinkiolika vaikų. O tė vaikai gol turia ir savo vaikų. Jėgu pradžioj naujų matų po vienų, dvi
Kristina VALYTĖ Kė nebažinau, ko noriu volgyt, kepu bulbų par torkėlį. Prisiskutu bulbų, pristorkavoju patalnion, dadu taukų su spirginėliais, uždingiu dungtį ir lei šunta unt ringių. Labai skanu pakabliuot su rūgeliu iš puodo. Kė tėp pasisakiau, tatula akis tik išvarta, soko, volgyk volgyk unt taukų, tai pro duris toj
Kristina VALYTĖ Kas manį gerai pažįstat, įsitvėrkit, kad nenugriūtumat, kų pasakysiu, įsigeidžiau undaroko. Ir do striuko. Čia tau ne katas pypas! Gyvėnimi unksčiau neraikėjo, o dabar užėjo toksai undaroko norėjimas, kad pasiusk. Visųlaik kėlnios, ar ti džinsinas, ar treninginas unt gumos, ar timpalas, ar bizdieliaus kėlnios, kėp
Kristina VALYTĖ Visadu rašau jum, kvėtkėliai brungūs, kėp yr, teisybį. Nigdi neprimisliju posakų. Šiokart toki navatna diena, kad gatavai, sarmata žmogum pasakytėn. Bat jėgu niekam neišpliurpsta, tai aprašysiu. Lasiau kėp visadu prė to savo kompiuterio. Dorbo kalindorių atsiverčiau
Kristina VALYTĖ Koksai didelis džiaugsmas yr maži, bat ir labai dideli daiktėliai… Vokar buvau pas duntistį. Už pinigus kur duntis lopija. Ne valdiškoj. Laukiau, kol preisiu ailių, tris mėnesius. Poliklinikoj būčia laukus pusį matų. No sano tė visi grųžtėliai ir odatos mon baubas, bat šiokart pati kažkėp prisiverčiau
Kristina VALYTĖ Jėgum kadu prošol tokio nedicko kaimėlio ūlytalį važiuosta ir pamatysta paskėtusių gryčių, tai tiktais nepėrsigųskit – šyč mono bakūžė. Katrė prėš tai unt jų dėrino, tai nė vėnom nepatiko. Vidun užėjį pėrsigųsdavo žmonas, kad ti supuvį, o do ti įgriuvį, ti išlūžį, va ti pėrskilį, ti
Kristina VALYTĖ Par sovo rošymo praktikų įtyriau, kad gali rašyt apė kų tik nori, ar apė mėrų, ar apė prezidėntų, ar tėp apė znaimių asobų, ar kokių įdomybį, ar naujobį iš rajono padungės, bat par vis labiausia unt žmonių skaitymo visas šitas tėmas pralinkį kriminalai. Kas kų
Kristina VALYTĖ Kėp gėra ir įdomu gyvint kaimi. Mažai žmonių, do neatprotį sveikytis, sustikį pasikalbam, pasibėcinam, raikia – už pilvų susijėmį pasjuokiam, raikia – badoj vienas kitom pirmi podadam. Tujei mon padėjai nukost bulbas, ošei – tau. Tujei mon davai sūrio, ošei tau, kadu čėso lično turėsiu,
Kristina VALYTĖ Nesanai išgirdau tokį pasisokymų, kad mono šitė nedicki tekstėliai minkaverčiai, o jiem parašytėn daug rozumo ir čėso neraikia. Tai dakui už nuomonį. Visadu prošom parašyt kai kų glauniau. Jeigu katras vietoj many parašysta, tai no to tik geriau bus. Ko daugiau rošunčių, to žmonam įdomiau gazietų skaitytėn. Mon
Kristina VALYTĖ Vaikystaj mas, pamiškės margos, kė bobuta po pėtų pėčiaus sėnalan atsiramus užmigdavo, prė stolo žaisdavom radijo ėterį. Tėp, tėp – paskalbadavom, kėp oras, kėp nuotaikos, kėp visa, užduodavom savo įsivaizduojamėm klausytojam atspėt kokių mįslį ir tadu skaitydavom navydnas. Atsivarsdavom „Kupiškėnų minčių“ skyrėlį „Skalsu kalbos“ ir pėrskaitydavom,
Kristina VALYTĖ Sanai babuvo mėstėly mūsų koksai pasbuvimas. Pamočius skelbimų prė krautuvas, kad apsidžiaugiau, sakau, raikia nukėblyt, vis šioksai toksai prasbezdėjimas. Ir nieko ti negalatum pasakytėn, kad labai glauni švinta. Paprasta kaimo švinta. Kėp visadu, su saviveiklinykų koncėrtu, kur daininykai vietom pataikė, o vietom ir nelabai. Kur mikropono
Kristina VALYTĖ Ut, ir sulaukėm vasaralas šutintuvo. Nors kų ti šutintuvas… Lauki tikras autoklavas, taryčios gyvom būnunt masa no kaulo atsiskirt, jė tik galat, plaukai no pakaušio čyrkš ir nusvilt, o nogos no runkų ir kojų nukrist ir likt tiktai kaulų bukėtas. Kas kėp aušinas. Kas alalio
Kristina VALYTĖ Balandžio pirma no sano tėp jau apriliu vadinta būdavo. Šposų diena. Gali pamaluot, pašidyt kitų, tųdėn tokia valia paduota, laistina. Tėp labiau vaikom patinka, bat možna ir suaugusėm, kad norias, štukas krėstėn. Žodžiu, kad būt linksma. Pasakyk ti kom, kad va tau atsirišė čioboto šniurka,
Kristina VALYTĖ Skumbina draugyta mono didžioja, klausia, ar girdėjai, kvėtkėl, vėversėlį čiranunt? Ne. O pimpį rėkinunt? Ne. O starkų klėguntį? Argi ne. Dyvijas jinai, kad ir gėrvių pamiškėj šių pavoser do nėsu girdėjus. Nu ir tagul. Jokiuos – pagyvintum, brungiojyt, mono gyvėnimų. Ogi kėp ošei girdėsiu, kad
Kristina VALYTĖ Tai bant žiema atajo: užšolo pienas blėšinas, o vištom – rūros. Kad ir kūtaj su korvam kartu, ale kelinta diena nė vieno kiaušinio nerasi. Murkotas gi mūsų, didžiasai laukų peliautojas, unt rulonų mėgotojas, gryčioj gyvint ne mėgėjas, su šuniu nigdi nesutordavį, dabar abudu būdoj susglaudį gulia. Par
Kristina VALYTĖ Ne par seniausiai mira fizikos mokslų doktaras, kupiškėnų tarmas tyrinatojas Jonas Albertas Naktinis. Tėp tėp, šitas šviesus žmogus, katro daku Alizovoj atsirodo lintala kupiškėnų tarmai atmintėn. Ale ne tik lintėlių tarmai pagerbtėn jo visur prikolta. Išlaista ir ne viena knygėla apė mūsų sanojų kalbų, daug
