Vilė LEŠČINSKIENĖ Iš lauko atajus, gėra karštimo atsigėrt. Kokio kysėlio skystėsnio ar ogienas su korštu vandeniu praplaktos, toj ausys užušyla. Kampotas praskiestas nelabai šyč tinka – šoltas, duntys bijo, o ir skonis kėp lėtaus vandenio. Jau unt pavoserį mažais žingsnėliais grįžiams. Dėnalas znaimiai ilgyn aina, saula vėliau sada
„Paskalbosykim“ Vilė LEŠČINSKIENĖ Jau untra dėnala kėp unt vokarų, tėp ir žagsiu. Musėt vilkas unt kėlmo atsitūpįs mini, ko miškan nebaatainu. Kad tasai vilkėlis pilkėlys žinotų, kokė dabar čėsai atajį. Nemožna ba pričinios važinėt, vaikštinėt, išeit paskėminėt, turiam gryčioj sėdėt. O kė jau rėkiunt raikia išeit, tai šoliku stundžiai
Vilė LEŠČINSKIENĖ Jau šaškėm grot, tai kėp supuvusiai kotai vuodagų ištraukt – lingviau nebūna. Taukšt taukšt par kartų po kelias užsimarkus nukapoju. O unt šakmatų nesutuokiu ir gotava. Par daug pigūrų. Žirgas unt vienų pusį vėnėp strėksia, karolius iš pamažiuko unt visas pusas dvakinėja, o karaliena
Vilė LEŠČINSKIENĖ O tai žiema atajo, nėt šunio bliūdėlys užušolo. Būdos stogėlis blėkinis, motos, postoriai apisnigtas, kėp su plutu kad būt. Pasistiebįs Sargis sniegų griaužia pasčepsadamas – tai gardasas, kėp vaiku ladai. Pas kaiminkų motos, kad jau no unkstaus ryto kominas rūksta, nieko netrūksta. Sanai babuvau pas jų
Vilė LEŠČINSKIENĖ Jėgu svečiuos sugriešyt, tai tiktai jakninį (kepeninį). Kiek tako karštavot, skaniausiai taiso tatula Jania. Nė druskytas, nė pipirų, nė čibulio neiškadavoja. Jy ir tėp parvis geriausia gaspadina. Unt vesėlių, krikštynų ir kitų bolių aidavo, seniau toki propėsija būdavo. Do ir dabar soko kartais par miegus rokuoja, kiek
Vilė LEŠČINSKIENĖ Soko, ba klopato gyvint žmogui nobodu. Tai ir ošiai po tu madu. Kaimynka atonešė možų kačiūkštį. Privobijo manį, posakom užpucano, kad tiktai jimčia. Kata tai ne kiaula, neba kų iškodis, kad pardėn po pieno podėlį išlaks. Kėp jau didėsnis bus, pelytas pradas gaudyt, o ir
Palmira KERŠULYTĖ Apsivilkau gražėsnam dropanom ir išėjau vidūnakty žiūrėtėn, koks ti dungus. Prėš šaltį būna žvaigždatas, mėnulis aukštielniokas. Dairaus golvų iškėlus, mono akėlas (dvi žvakėlas, vidury kalnalis; aplink dungų aptanka, o aplink koklų ne), kur pamislija, ti nuveina. Prodada žvaigžda krist krist žemyn ir ažgensa, gol
Palmira KERŠULYTĖ Mon labai buvo bloga mokintis skaitytėn, ošen aritmėtikų mėgodama galajau daryt, sėkės gerai. Vyrėliui tai įdomu skaitymas, čėso neturia, ale rodįs ir laikraščio skiautalį pėrskaito, knygos pėrsimušįs. O mono šlopjas (prostas) skaitymas, neturiu akvotos, iš rato ti skaitos. Ir dabar visa skaičiuotėn rodu. Iš kėlmo
Vilė LEŠČINSKIENĖ Dorbas namė tai kėp ir nedorbas. Gniūsiji unt vietos ir nesmoto, unt katrų pusį žymu. Pritaisai volgyt, stovi bliūdų kolnas. Sumazgoji, iššluostai ir vėl šeimyna puodam dungčius kiloja, dairos, kų čia do pėrkųst. Padlogų pašluoji – paraina iš oro, trepi trepi su čebotais ir šluok
Vilė LEŠČINSKIENĖ „Vaikėl, gol tu pėčiuj mėgojai“, – šidina manį bobuta. Saso ir to bėcina, kom mono galva blizga tai jodai, tai mėlynai, kėp nupanato gaidžio plūksnos. Misliau, stiliagų pavaizduosiu – nuspirkau darylos jodos, o kė tos dvi raksnas užmigo, tylom plaukus su penzeliu nusmoliavojau. Bliudėly do
Palmira KERŠULYTĖ Katyta kad prausias, žiūriu, kur kupra stovi, no to krošto atais svėčias iš toli ar kaimynai. Šindėj iš pėčiaus labai šauda žarijos – gol bus piktas svėčias? Ar vėšnalas nebuvalas? Girdžiu, vyrėlis rakoja drūtai: atvažiovo dvi darotos, viena pėsčia, dvijai rotos! Nukraustyk stolų – ataina
Palmira KERŠULYTĖ Vagi pasisėjau burokų, visa dirva užsinešė vorpiais. Jė kėp kirmalas žėmį gadina, uždergia. Kerti kerti, nuskabliuoji, nuvėjai, šitas vorpis vėl lenda. Šėmat burokai gol ir nebaužaugs, kieta žėma, kėp gelažy, kopla atšoka. Stovi kiemi ravatuvas, o burokai apaugį, kad tau parkūnai. Dagloja kiaula do įproto
Vilė LEŠČINSKIENĖ Mon parašyt, tai kėp kotai miltos paskapstyt. Kožnam žody prauda. Žiūriu par lungų: šiperio blėkėlas sudrėgį, unt valkos burbulaliai – pardėn lis nestrioku. Musios visos paskavojį, nors nuogu bumbu voikščiok – neišbirbs. Kokia gi vosara ba kvėpiunčio šieno. Šėnapjūtį vaikystaj prisimanu kėp didžiausių švintį. Tata buvo padirbįs možų
Palmira KERŠULYTĖ Niekas neužeina, dūksau dūksau viena namė. Gaidys gieda gol trėčiokart kakarieko, o mono darbėliai do niekur nieko! Gūrinėju tik pakraščiais, nelabai kų ir volgau. Kurčia, gerai nebagirdžiu, niekur nebainu, nieko ir nebažinau. Ale tai kad išvištėjau, daug ko ir nebaatomanu. Kom gi tėp sudilt
Palmira KERŠULYTĖ Nespėjo sutimt, jau ir apaušrys, trumpa vosarų naktės. Neraikia ir alėktros, su šviesu atsigulu, su šviesu atsikeliu. Nėr gi golo darbų, ir daržai, ir bulbos, ir visa. Storojos dėl žėmos. Ir gėlių daržėlį ištaisyt ogi kiek raikia dorbo. Iš jaunų dėnų daržėlis mon patieka,
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Pasodink lėtuvį unt kėlmo, ir tai gyvins. Unt kumščio nusnausda bant kiek, kol do tumsiau, ir vėl kruta pirmutinis. Kalkozi po trisdešimt kapeikų govo užu darbadėnį ir po tris šimtus gramų grūdų, o pragyvano, neprapuolo. Sakytum, kad ir džiūsna katras, o jau stipryba,
