2024/02/24

 

SENIAU GYVANOM TVARIAU

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Kristina VALYTĖ

Tai bant žiema atajo: užšolo pienas blėšinas, o vištom – rūros.

Kad ir kūtaj su korvam kartu, ale kelinta diena nė vieno kiaušinio nerasi.

Murkotas gi mūsų, didžiasai laukų peliautojas, unt rulonų mėgotojas, gryčioj gyvint ne mėgėjas, su šuniu nigdi nesutordavį, dabar abudu būdoj susglaudį gulia.

Par radijų soko, kad vaikom mokyklon neraikia.

Tai nors mokytojom išeigina, golvos pasilsas.

Sorgas dykų mokyklų kūrana.

Pasižiūri unt termometrų – dvidešims ir do pinki. Mašinala pir pir pir nesikuria.

Šėpalį prasdarau, ok tirlyta, kėp iš rogo, nė donytas, nė pyrogo.

Radau batono do bant kiek likį kažna kadu pirkto.

Jau rėkėlas vietom palasio govį, kai kur tokė melsvi taškėliai.

Seniau būdavo, nupjaustai tas vietas, riekes unt patelnios pokepi pieni pamirkįs ir susvolgo.

Do kad skaniau būt, cukrun pasdažai.

Dabar soko, palasio jėgu yrai, tai nebasiskaito, kad nujami, būktai viskas, ir sveikos vietos užsikrėtį, mėsk paklon, paškustva.

Tėp mokslinykai ištyra.

Seniau, kas atomana, būdavo kėkvėnuos namuos bant po viedrų taukų, bočkų raugintų kopūstų ir bant viedras ogienas.

Palasį nugraibai, išmeti ir toliau spakainas sau volgai, ir skanu, ir nemiršti.

Dabar jau matai, kitėp yra.

Atsirodo gi mat maisto atlėkų vėdrėliai.

Seniau neraikė tokių daiktų.

Žmonas nebuvo mundri, volgymo nemata, o jėgu kas likdavo užsistovėjį, ar ti kauliukų, ar ti lupynų, ar ti bulbų virtų, būdavo ir karvės, ir kiaulas, ir šuva, unt golo, ko tiem nepaduosi, vištos pabaigs sulast.

Va, tadu tai tikrai tvariai žmonas gyvano.

Dvijei kėlnios, dujei megztiniai. Apsituloju ir kertu krautuvan pėsčia.

O unt morių kiek žvejotojų pritūpį! Kėp kokė pingvinai. Ti tupia, ti tupia – visur.

Ar nebaisu įlūžt, nebaisu prišolt?

Ar ti varta dėl žuvalas pardėn sėdėt?

Katras ti no sano žvejoja, išmono, vietas žino, tai tėp, tikiu, kad gol kai kų ir pagauna, o katras bil tik pasvaizduot, kad žvejoja, grįžta namo privėpįs ir nulaužįs mėškerį.

Tikrai iš tėrmoso ne arbotų gėria, kad unt lado sėdžiunt nogos neužsirėstų.

Dabar tėp ir bus morios aptūptos lig pot, kol ištirps paskutinis lado šmotėlis.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Užšolo- užušolo, ažušolo, palasiai-palakai (aplink Papilį taip sakydavo).

  • Seniau- saniau ( žiūr. “ LIETUVOS LOKALINIAI TYRIMAI. TAUTOSAKA LIETUVOS VALSČIAI. KUPIŠKIS Kupiškio dainavimo tradicija nuo XX a, pr….“ 2015)

  • Karvės-korvas, sėdėt-sadat, ogiena- zapta (žiūr. J.A. Naktinis. Ar do atomanum sanoju kalbų)

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video