Jurgitos Žiukaitės nuotraukaNeraikia girtis pačiom, alia mas su draugeli labai su visais sutinkam, nebuvom su nieko nigdi suspykį. Iš sanų laikų sutikdavo visi mūsų ūlyčioj. Vargas unksčiau buvo gyvintėn, ale bil sutaram, pasdėjom badoj, visi tėp gražiai sutikdavom kėp broliai. Buvom žmonas kėp žmonas, tai
Jurgitos Banionienės nuotraukaVosarų vardinių prasibrukimas, tai jonai, tai patrai, povilai. Toj ir Ona – gera žmona, sviesto gi su smatoni dos ir meiliai padainos: suky suky sviestų, šoka barnai piestu. Unksčiau, kad ir pašalinis ažvažiavai, jir pamatys, kur vardinas – koba vainikas. Būdavo, su vainikais
Renatos Malinauskienės nuotraukaŠėmat visokios kvarobos pilna. Unt stolo tai gaudyt musiom butelis namė do stovia. Va toks kėp ir pūsla, apiskritas, apačioj yra dobala, išrūgų ar pieno įpiliu, o aplink dyka. Kokia viena musia bus palindus guliunt, tik zakt kėp bitas.Sausa, kad ir nesanai lijo,
Jurgitos Banionienės nuotraukaUnksčiau dažnai aidavo vakaruškos iš ailios vis kitan kiemi. Vėnoj nedėlioj vėnan kiemi, kur kėno didasna gryčia, kur jaunimo yr, kitoj – kitan. Suveina vakaruotų, stolų tik atkels ir linksminas, kaimas plyšta no juoko. Šoka žiemų tai gryčioj, o vosarų unt kiemo, unt
Jurgitos Banionienės nuotraukaŽvilgt zarkolan kasdėn, žvilgt, vis to bobiška prėdarma, neprait pro zarkolų. Mat tata primarmolino (prikala) veidrodį didelį unt sienos. Apsivalku boltų suknių, pasmatuotėn bais roda, atsistoju prėš zarkolų, kraipaus, o kų gi, marga tai kaip žųsis. Šitokių ponių gol vištos šiukšlyni iškopsta. Iš
Renatos Malinauskienės nuotraukaAtajo draugėla ir pridroskė (prikėla) iš uksčiausio ryto. Tėp gražiai žalsva, soko, grožėjos pavoserio rytu ir atitūtovo kėp žųsis po lėtaus. O kė pavoserį, kiekgi to ryto. Ošenai misliu, unksčiau tai būdavo unksti rytų atsikeli, kvėpia visur, o dabar amen. Va ir vokar
Agnės Penkauskaitės nuotraukaŽiu – ar tik ne mono draugėla švikštuoja? Grait visų podėlį pieno išputošiju ir lakiu kėman, kviečiu ažeitėn, klausiu, kokia čia jai kvaraba pristojo, kad tokia iš kūno išėjus, kur čia tėp loksto ba dvosios. O jinai – nežino, ar užeis, ar ne,
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaŠįryt par ūlyčių palingvo kiūtinu. Iš paskos saka gol šuva pasiutįs, kad tėp palingvėlio bidzana. Ko čia laksiu ba atodvėsčio ir palingvo vėlniu dūšių atiduosiu. Ošen visgi šėštų dėšimtį matų poliju – čiupryna nupalšėjo, pasdora pilkšva, duntys išretėjo, koklas sulaibėjo. Linksmiai ošen pralaidžiau
Jurgitos Banionienės nuotraukaAtajo šindėn kaimynas iš ryto, prošo, agar turi apvynių bant saujų? Ar iš paklos, kiek turiu apvynių savų, tabar apvydžia, tai apvynių davolei davolei. Seniau mūsų apvydžia buvo tuinini tvoru aptvarta. Iš aglas šakų pinta tuinina tvora, jų sunku pėrliptėn. Nėraikė tadu saugot,
Agnės Penkauskaitės nuotraukaVištos vokar unksti ajo tūpt, pagada gol šindėj bus, tai nėt mirgės. Ir jaučias vokar vakari bliova, va – iš komino dūmai kyla aukštyn, tai tikrai bus pagada. Dungus švėsyn aina, maž ir nustos lytėn, aukštai padungėlam tik vienas kitas pilkas debesėlis skrenda
Ingridos Nagrockienės nuotraukaČiūčia liūlia mažutėlį, lylia lylia a a a mono mielų protėlį. Kų tik nučiumpu, visa suabacoju – sudraskau, suplašau, sugadinu. Negirdžiu nė gėro žodžio, nė barimo. Ir oras mat prostas, tai nežinau, raiks rimtai dirbt ar ne? Nėt kaiminkėla mani abydyt pradėjo, mamyta
Valio Staburo nuotraukaIr spalvos turia savo žinklus, katrė pasoko sutartinį reikšmį ar mintį.Juoda yr mirtės ir progaro spalva. Pagonys aukodavo juodų gyvulį dėvom ažu mirusius. Krikščionybaj juoda – tai tumsybių kunigoikščio, burtų spalva. Balta ir juoda kartu reiškia gyvėnimo kilnybį ir tyrumų, žėmiškos tuštybas ir
Valio Staburo nuotraukaSeniau, Dieve gi, vienas doktaras tabuvo Kupišky, nei ligoninas, nei nieko. Daugiausia, būdavo, žolalam gydžia. Kėp duonos ba miltų neiškėpdavo, ba jonažolas nieko neišgydydavo. Jonažolas no šimto ligų. Žaizdas gydydavo kraujožolam – sraujanosiais vadindavo. Išsivarda jų kai kraujas baga iš nosės, įgeria ir
Agnės Penkauskaitės nuotraukaGruodis XVII–XVIII omžiuj vadintas sausiu, sausiniu, bo tadu sausa važiuotėn. Šito laiku ne tik žemalį gruodan sutraukia, alia gi odvintas seniau sausai volgyt, kad tu sudaužėtum. Ir dainuot jau niekur neužgirsi. Ba didėsnių linksmybių, ba šokių odvintas jaunimui nusbosdavo. Nėt ir soko –
Jurgitos Žiukaitės asociatyvi nuotrauka1918 matų lapkričio 23 diena – Nepriklausomos Lėtuvos kariuomanas kūrimo pradžia. Mažai jos tadu do tabuvo – vos 50 karinykų ir apė tiek pot karių savanorių. Do ir uniformų neturėjo, ir ginklai prasti. Pirmas karinykų ir puskarinykių šaukimas poskelbtas 1919 m. sausio
Banguolės Aleknienės nuotrauka„Dienos apniukį, naktalas šoltos, dažnai su gruodu šalnuotos, boltos
