2024/05/03

 

Palingvo jodamas toli nujosi

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka

Šįryt par ūlyčių palingvo kiūtinu. Iš paskos saka gol šuva pasiutįs, kad tėp palingvėlio bidzana. Ko čia laksiu ba atodvėsčio ir palingvo vėlniu dūšių atiduosiu. Ošen visgi šėštų dėšimtį matų poliju – čiupryna nupalšėjo, pasdora pilkšva, duntys išretėjo, koklas sulaibėjo. Linksmiai ošen pralaidžiau visų gyvėnimų čiuder liuder. Čiupryna mon buvo raityta, nosis riesta, tunkūs duntėliai, prieky praduntala.

Dabar tai ir po gryčių tursinėju pamažėlio. Apliuobiu čia kų bant kiek ir tadu raikia virt volgyt. Rytų paliepsnių priskirtau, nėt pilvas plyšta. Duonos tašlos blynus, keptus prėš liepsnų, vadina paliepsniais. Atsimanu, kai kuriais matais turadavom daugiau miltų, tai ragaišį, pyrogų, paliepsnių, pampuškų pasikėpdavom dažniau. Dožom su sesyti šitų pampuškų (bundalį) taukuos, volgom, o bobuta do mum ir padainuoja: jūs margaitas, jūs pampuškos, ba bernėlių kėp ba druskos. Ir senėlis paėrzina – šok, mergyta, tunkiai rotų, kad berniokai pasdabotų. Do ir tunkiai pamokina – nesrinkit iš bagotų, šūdų jis žėnysis, tik iščiūdis ir pamas. Ir tinginiui raiktų, soko, vis padainuot: aik šalin, bernėli, pėrstok šuniu loti, su to milo šmotu nori privilioti. Ir vis senėlis, būdavo, vos ne kasdėn mumį klausia, kų mas motom tunkiai, karolius ratai, o Dievas nigdi. Kų gi ti – ogi sau lygų. Kė susrundi sau lygų, tai ir gyvėnimas aina lygiai.

Va, ažulakiau unt kaiminkų, to badavoja, kad vyrėsniasai sūnus do caplys panosaj (vaikas tabar), o jau apė panas mislia, berniokas gi, raikia pačiupinėt panala. Tėp įsimušė margaita zėkiui galvon kėp sudegytas. Do ba kariuomanas pacaniokas, o parka tik vynų ir parka, tai kas gi iš jo bus. Nėkiek berniokas mokslan nesineria. Kaiminkos vyrėlis linksmas, kad trijų zėkių suslaukė, alia kad zėkiai labai yr paslaidį, mergiotas gol geriau.

Vokar kaimynalas tė zėkiai pagovo gerai žuvės, tai paliaukos (žuvienas) išsivirus, ir man pamylajo. Ot, kad prisrėbiau, volgau daug svečiuos nuvėjus, tasja bant padaka.
Dabar visi pėrsivolgį, nebažino ko volgyt, aš unt sau žinau, kad jau nebaduoda pakaušis, o tadu tik rauki, kad do būt skanėsnis kųsnis.

Ot, tas mono pakaušis! Par pakaušį niekas neįkras, jėgu pati neturėsiu proto. Tik do atsimanu, kų unksčiau sakydavo – savo pakaušio niekas nemoto, ir žobalas musių pagauna, kė pakaušin kunda.

Mon tai pavoserį labai gražu, karkvabalį kė palaidi patumsį, skrenda unt šviesų, tai kitom plikan pakaušin kad šers, tai kėp plaktuku. Ažu šitokios čiūdus vienokart mani tata – unt zoslono, kėlnias numova, puntį viedran įkišė ir davai artuot užpakalį. Davolei do yr unt gryčios tėvėlio prisuktų punčių. Tėvėlis puntį suka, „Saulala raudona“ kad užtraukia, mas tūravojam. Dešimt punčių nusuka, tadu aina kortom grajyt. Palipus unt gryčios pasižiūrėjau unt puntį, šlopjas, kur lašiniai buvo sukabinti, jau šindėn lietus bus. Kad neažmirščia, raiks pėrvilkt punčiai su mazgais par agurkus, gerai tadu mėgsis.

Ošei tai daug pripolijau (prikalbajau) čia visokių čiūdų. Nesanai svečius išlaidžiau, visur podrika. Palingvėlio gol kadu ir sustvarkysiu. Dabar tai ainu, pasdėsiu pūkinį poduškų po golvu, išsitimpsiu.

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video