Agnės Penkauskaitės nuotrauka„Labai malonus mėnesis mojus, pilnas ramumo lig tartum rojus, jau apsiklojo lopais medėliai, visur pražydo kvėtkų žėdėliai“, – sukurta Uršulios Tamošiūnaičios. Ramus, kėp visokė kvėtkėliai žydžia vaiko gyvėnimas pas motinytį, katro užčiūčiovo, užliūliovo kėkvienų. Daug žmonių pasokymų, mislių, dainų sudata „Kupiškėnų žodyni“ apė
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaJau no pot unkstyvo ryto pačiam miesto centri Ruporas bliūdo didumo lig išnakčių karkė.Žinias duodavo visokias, dainovo ir grojo,Girdėjos Kalnaly, Zuntaj, nėt stotės rajoni.
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaGovus išmokas ar algas, kaimi sujudimas,Linksminas diedai, bobutas ir žvalus jaunimas.Kai užbliauna, uždainuoja, nėt musios išgaišta,Vorai loksto, plyšiuos lenda, jilgom įsitaiso.Trotko niekas nerokuoja – tai geriausia diena:Linksmi būva ir nabogai, tatulas, susiedai
Labai džiaugiamės, kad šiais, Tarmių metais, atsiranda vis daugiau mūsų laikraščio skaitytojų, kraštiečių, kurie nepamiršta kupiškėniškos kalbos ir savo kūryba pasidalina su visais.Vienas jų – Algirdas Vilutis, kilęs iš Stuburų kaimo. 1948–1955 mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vėliau baigęs Kauno politechnikos instituto mechanikos fakultetą dirbo Šiauliuose.
Agnės Penkauskaitės nuotraukaPaskutinį nedėlių Velykų kėp laukdavom! No Varbos prodadam kiaušinius skaityt. Moža kiaušinių buvo, vištos valai prodada dėt. O lig Varbai kų sudada, laikai pyrogan įdėt, tai vėl kur, o po Varbai dožymui. Paskutinį nedėlių apsižiūrim, kų kepsma Velykom, kiek miltų baliko. Mas kė
Monikos Urbutytės nuotraukaMūsų krašti ėglys (kadugys) yr varbų varba. „Varba – tik ėgliukas. Parsinešiau do jaunystaj iš pakrūmas ir pasisodinau daržely prė lungo“ (S. Varnauskienė, g. 1915 m., Gindvilių k.).Lėtuviai do žiloj sanobaj Gyvybas medžiu laikė visadu žolių ar unksčiausiai sprogstuntį mėdį. Ir žalia spalva
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaLėtuviai unksčiau paukščius mylajo, gorbino kėp dievus.Švinta Dievo paukšta moteriško prigimimo karvėlis – geriausias tarpinykas tarp žmonių ir dėvų. Tikėta, kad karvėlis, pasvertįs švintu Dvasiu, nuskrenda iš žemas dungun, ti dėvom apsoko visus žmonių prošymus. Jėgu karvėlis sukinėjas ar tupia prė mergėlas daržėlio,
Simono Dariaus nuotraukaSanobaj lėtuviai gorbino Saulį, Mėnulį ir žvaigždas. Nemožna dungun rodyt pirštu, jėgu raikia, rodyk tik visu runku. Kas rodžia, tom nudžius ar nupus pirštas, ar nutrinks Parkūnas. Saula, žvaigždas nemėgia, kad jas badyt pirštais, ir golia žmogų įtrauktėn dungun ar nuslaidį sudėgyt. Vėliau
Agnės Penkauskaitės nuotraukaSanais čėsais, kė do žmonas gyvano iš medžioklas ir Žėmas visokių gėrybių, tai jė labai laukdavo pavoserio. Tadu mislyta, kad šilumų unt sparnų atonaša paukščiai. Tė seni čėsai iš atmintės neišėjo, neišdulkėjo, tabar gyvi lėtuvių kalindoriuj – pagerbti paukščių vardais.24 vasario yr voversėlio,
Monikos Urbutytės nuotraukaJūsų mylista – sokom tom žmogum, katrų gerbiam, myliam. Mylista – do reiškia malona, dovana, geradarysta. Dievo dovana – tai jau įgimta gera savyba: nugi gražumas – tai Dievo dovana. Dievo apdovanotas – tasai, katras daug ko turia: tokio omžiaus mažai sulaukiusių jyra
