Neraikia girtis pačiom, alia mas su draugeli labai su visais sutinkam, nebuvom su nieko nigdi suspykį. Iš sanų laikų sutikdavo visi mūsų ūlyčioj. Vargas unksčiau buvo gyvintėn, ale bil sutaram, pasdėjom badoj, visi tėp gražiai sutikdavom kėp broliai. Buvom žmonas kėp žmonas, tai turėjom ir pažįstamų, ir giminių. Kai gerai gyveni, tai vienas šiaudo, kitas grūdo, trėčias vėl ko ataina, mono toks gatunkas, sakau, duokim gi, tai vis ar atais bulbų padėt nukostėn, o kad neatais, tai neatais. Mūsų namuos ne tik pinigo, ale ir tašlos no aukūnas kožnas atajįs gauna.
Dabar negirdėsi, kad sutiktų gražiai, urkščias visi. Kas par vaikai, no pot mažumas nesutinka? Ir sanotuvaj nobodus gyvėnimas, niekur sanas nebapritinki. Keli gi senėliai pritinka prė vaikų, žinot potys.
Šitais čėsais visa graitai, sustikai pirmutinį unt kėlio ir sakyk – žėnijamas, ir bus gerai. Dabar tai mat spakaina, neraikia nei dalių, nei turtų, patinka vienas kitom, davai, žėnijams. Susdainovo, sustvara abu runkom, metrikinan ir gyvana.
Užgirsi jir graitai – abudu kaimynai už pakarpų aina, koks ti gyvėnimas. Susisprėčis tarp savįs, žiūrėk ir pyla, lungai tilin, unt rytojaus jau dada. Tokė labai paoštrūs tė susiedai, labai grait supyksta. Kėp rozumas šviečia, tėp ir pašas. Ir jė visur įsipynį kip ir vištos pokulos. Atatiko pora – vienas šleivas, kitas kreivas.
Nelabai ošei akvati unt kėmynių, mat akuliorų turiu prispirkus visokių, pro lungus visa motos gerai. Draugėla ano unt manį svečiuos tunkiai. Mon nėt pavydumas jėma, draugėlai nė vieno žilo plauko. Mat jė tai su vyru viena runka, kėp soko. Kartu visur, ir darban, ir miestan važiuoja jė apstaisį, pučia dūdon kėp raikia (labai sutaria). Vis džiaugias, kad vyrėlis jų labai mylia. Ir muzikontas, ir meistrovas, jis visur pritinka. Žintas kėp vijurkas, savo vaikų mono draugėla tėp nemylia kėp žintų, gėras, turia mašinalį ir atolakia tunkiai, visa padirba. Kai kartu negyvana, tai labai gera ir marti, ne tingina. Alia ir jinai marčiai nenusidada. Do su marčiu už kalnierių nebuvo įsitvėrį.
O va kita kaiminka sana jau, visos giminas kakton susrinkį – kakta, veidas raukšlatas, badavoja, kė žintas atajo, klapatų padidėjo. Vis jinai soko – sūnus subars ir lipk unt pėčiaus, o žintas subars, aik par duris, dukta neužtars, nepėrgalas žinto. Kad ir to kaiminkėla nenolaidi, vyrėliu jos nu tik duok gėrt, mata kėp už ausės, tai jai ir vyro gimina kėp šunio subina. Vis soko – dėl vaikų galak, dėl giminių turak.
Tė tolimėsniai susiedai jir nelabai sutaria, mat pajauni apsižėnijo. Nebasutinka mintys, su vyru kėp kata su šuniu. To kaiminka ir su sėseri nesutaria, nesuveina, savo sėserį panėkoj laiko, tėp šitų sėserį bjauroja, paskutiniais žodžiais išdergia sustikus, bijo to ir atvažiuotė. Ir už kų gi – mat saso paborus, kad jau aukštyn abudu nebažiūria unt Dievų tų.
Moterytai, kur galuj kaimo gyvana, marti nelabai nusidava, nelabai abi po plauku. Marti kaip nori, taip lojoja tų sanutį. Ale kad ir šito bobuta do padūkus. Nekinčia marčios, tai ir kabinėjas kėkvėnan žingsnį. Labai mat norėjo, kad marti būt ir graži, ir bagota. Atajus unt manį nesanai džiaugės, kad atonešė šiaudų, šliukšlių ir prikrota gryčių, soko, žiūrėkit, kokia nešvari marti. O marti pėčių kūrina, vyro močia ir dienų pučia ragėlin (miega).
Cit, kaimynai, ko čia pykt, raikia dažnai susitikt… Dainuojam dažnai su draugeli šitų dainalį ir misliam – jėgu labai norėsi, tai ir su pačiu vėlniu sutorsi. Geriausia – nieko nesakyt, nieko nematyt, kurgi tik gautėn tiek kuntrybas? Oi, Dėvuliau, ir griausmėli, ir lėtėli, visa motom, visa girdim! Sunkus toks gyvėnimas, kų ti biesų.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ