2024/05/03

 

Kiek čia apvydžių, obolynų!

Jurgitos Banionienės nuotrauka

Atajo šindėn kaimynas iš ryto, prošo, agar turi apvynių bant saujų? Ar iš paklos, kiek turiu apvynių savų, tabar apvydžia, tai apvynių davolei davolei. Seniau mūsų apvydžia buvo tuinini tvoru aptvarta. Iš aglas šakų pinta tuinina tvora, jų sunku pėrliptėn. Nėraikė tadu saugot, kad tau karvyta opvynius nušveis visus. Apvynių kosos lig žėmas koba. Dorbo su apvyniais tai yr, įvarpyt, poskum nurunkiot, sudžiovint. Opvynius kišdavom bumblas, siaura jų apačia, tadu pūstas vidurys.

Vesėlijos ar kas, tai jau pivorių jėma (prošo, sumdo). Gardus kė alus, tik mėsk (gėrk). Mono tėvelis olų padirbdavo gordų ir nelabai girtų, moterys džiaugės. Opvynius dadavo, kė jau išvirus misa. Pirmasai alus stipriausias, untrasai slabnėsnis, trečioko girala atsigėrt su apvyniais. Sakydavo, kad alus smagus, tai gulsčia bačka ir dugnų laužia. Jėgu supilsi bačkon neišrūgusį olų, bočkų suplašis. Gražu, kė alus karbatkuoja (rūgsta su putu).
Išlydžiu kaimynų, kol dirbs jisai olų, aisiu apvynių, savo sodėlio apžiūrėt.

Už tvorto alyvina to, toliau saldina abelis, šermukšniniai skonūs, visokių gi abolalių turiu, ir untanupkinių, ir gribštų, ir pipinkų, ir serinkų, bulbiniai nėt ištinkšta, kė krenta. Buvo ir labai labai skani cukrina obelis, išlūžo didala šaka, būta viškum iškernėjusios. Obelės šovoj (dravaj) ir paukščiuko gūžtalas būta. Galu gryčios grūšnia labai gardi! Tiktai grūšnia kol mėdy, unt žėmas toj supuvo, do paslysta koja ainunt, jėgu supuvį. Įlipa vis kaimynų berniokas ir krėčia grūšnias, o tėvelis aplink aidamas soko – gimina ne gimina, lipk iš grūšnios. Atsimanu, va buvo gera žiema, grūšnios rudeninas pilnos, nu tai gorčiais dalydavo tėvėliai. Viena rūšis yr, vadina dūlios, alia kumštinas šitos dūlios, kad jos kė preina, tai iš medžio dribo ir ištiško. Oi, katrais matais nėt lūžta šokos, masdavo ir obolius sodžialkon, ir grūšnias, slyvas – žuvim visa. Senėlis tai mani dažnai klausdavo: „Ar nori grūšnių?“ Kė užmiršus pasakydavau, kad noriu, sulinktu pirštu braukdavo par golvų ar sukdavo dviem pirštais sujimtus plaukus. Nėt ošaras ištraukia.

Obolius ba lobos vardu, džiovinu, gardėsniai. Privardu rudenį puodų abolienas, kelias dienas sotūs būnam. Spalgenos kad do primaišau prė obuolio, tai labai tinka. Iškepu bundėlių su obolieni, kėp bagardu, tai ojojoi. Mono šeimyna tai visi gardžiakųsniai, ne mėsiniai. Dabar pats prasčiausias laikas, nei obuolio, nei uogų. Tai morkų pabrazduoju, ir gerai. Turguj okį vėria oboliai, kur aurų ar du prošo, brungumas gi, mylak Dieve. Gerai bus gelažiniai oboliai, do bant rėtėlis yr, pagraušiu, pavoserį jė skonūs. Ir draugėlį pamylajau, tai išsišaipa – nepakarštavojus obuolio, nežinai, ar skanus, ar ne, gražus obuolys, tik supuvįs vidurys! Sustaikį vėl abidvi, pristorkavojom obolių, jinai no rudenio do abolių sulčių prisisunkus turėjo, prisdirbom vyno. Gol devyniolikos nuošimčių išėjo, kad tau velniai, kad kerpa. Kad ir pastovėjįs, pastalbįs jau vynas, alia gyvota brenda galvon. Prisgėrį vynokšlio, nebabijom ir vyrų, nutyla ir sutartinas. Aiškus doiktas, nieko čia nebaišeis, kad ir lingviai draugėla pritaria, ne tėp, kėp akėčiom par vargonus: padirbk, bernėli, rudų alutį ba miežio grūdo, ba apvynėlio…

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video