Banguolės Aleknienės nuotraukaSeni žmonas sakydavo, kad moterys yr trijų plematų (planėtų) gimį: vienos kiaulas plematoj, kitos biždžionkos, trėčios žųsės. Tai kurios žųsės plematoj gimį, tai tos labai čystai mazgojas, prausias ir daug kalba. O kur kiaulas plematoj, tai tom neraikia jokios švaros, jom tiktai mėgot
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaGiltina apsisuka – ir važiuok amžinan naman. Katrom žmogum raikia mirt, tai ir miršta. Kad papuola išgydžia, kad nepapuola – ir mirk. Dvėjų omžių negyvinsi, raiks unksčiau ar vėliau mirt. Tik paukštis dukart gimsta ir vienokart miršta. Žmonas ne saulas omžių gyvana. Soko,
Valio Staburo nuotraukaKokia gi počto pradžia Kupišky? Iki XIX omžiaus 8 dešimtmečio Kupiškis buvo toli no didžiųjų počto kelių. Počtų atnašdavo pėsčiom, raiti, dviročiais vežimais, tėp pot pakeičiunt vienas kitų (estapėtiniu būdu). Gol buvo ir pasiuntiniai – kurjeriai. 1732 m. Kupiškio gyvintojai mokėjo 110 auksinų
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaŠindėn prisminkim „Sanovinių kupiškėnų vesėlių“ kūrėjus – poprastus, darbščius ir šviesius žmonas, pėrskaitykim trumpas ištraukėlas, kėp jė mokinos.Asu savamoksla. Tata ir mama pamokino skaityt. Grait pradėjau slebizavotėn, o su rošymu sėkės sunkiau. Popėriaus nebuvo, plūksnų neturėjau, unt lungo stovėjo tėvėlio atramanto (rošalo) buteliukas,
Valio Staburo nuotraukaBulbakasys paskutinis rudenio lauko dorbas. Artojas bulbų vagas ordavo, o kasėjai, pasiskyrį po vogų, jas kosdavo. Do iki I pasaulinio karo bulbas kosdavo klūpom, pasklojį ryzų ar maišų, bulbas iš žėmas išvarsdavo gėlažiu apkaustytu lazdu ar runkom. Vėliau kosa stačiom su keturnagi kaponi.
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaYr tokia sakma apė prigėrusį vaikų. Seniau sakydavo, kad tik gimus vaikėliui, toj lauma ažlaimėja, koks bus jo gyvėnimas, kiek matų gyvins ir kokiu smerčiu mirs. Vėnai motinai, sūnui gimus, lauma pasokius: šitas vaikėlis tuos ir tuos matuos, tų ir tų dienų ir
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaBaudžiavos čėsais amatų kaimi nedaug tabuvo. Tik kė pradėjo augt mėstėliai, dvarai, atsirodo daugiau amatnykų. 1775 m. Skopiškio paropijos knygoj rošoma, kad čia yr kriaučių (siuvėjų), šaučių (batsiuvių) ir kolvių, o Subačiaus paropijoj – kolvių, mezgėjų ir kriaučių. Daugiau gerų kurpių, kriaučių buvo
Soko, neraikia girtis pačiom, ale gi pasdidžiuot norias, kad kupiškėnų tarmaj yr daugyba žodžių ir pasokymų, katrų nežino kiti rytų aukštaičiai. Laikai mainos, prapuola daiktai – labai gailu, kad ir jų vardai ažsimiršta.Underia (anderia – šiaudinė kraitelė grūdams, miltams ir pan. pilti arba didelė pintinė
Agnės Penkauskaitės nuotraukaKožnas mūsų gimsta nuogas, – tėp jau atsitinka:Pirmiausia jį įvynioja, tinka – nepatinka.Gimsta genijai, mokslinčiai, darbinykai, vogys,Daktarai ir ekstrasensai, visokė nabogai
Monikos Urbutytės nuotraukaBūva kartais pasitaiko, aidamas sugriūva,Kojom kliūva koks grumuntas arba žvyro krūva.Neužtanka vėn dairytis unt dėšnį ar kairį;Varta pažiūrėt unt kėlių, neužmiršt kur aini.Šaukštas, net ir akulioriai jama ir prapuola,Labai markatna jų jieškot – o jė gi unt suolo.Visų laikų ko nors jieškai, kai
Banguolės Aleknienės nuotraukaPavakary iš malūno parvažiovo tata,Nėšia maišus iš vežimo ir sustota klaty.Iš rotų iškinkė orklį ir nuvada kūtan,Volgė viralų prė stolo, rūkė, dūmus pūta.Duonkepa račka kamoroj kertaj pastatyta;Jimsma duonų užmaišysima – vakari ar ryto.Raikės čia rugienių miltų, priesmokų ir raugo,Ajarų arba kopūsto, kur darži
Ubagų visur daugyba ir burčija kožnas.Jos apvilkt, jais pasirūpyt turia kiti žmonas.Seniau bėdnais, ba sveikotos rūpinos kaimynai,Būdavo ir valgydina, kėlia pakasynas.Jė padadavo kaimynom, kiek jėgų turėjo,Gaudavo biškį almužnos, jei mažai – burbėjo
Iš parpus pėrskėlto mėdžio, drūtoko sėnojoAptašytas stovia suolas su keturiom kojom.Jėgu nobožniai prisėsi, netrinsi lakmono,Šėberkštys tašyto suolo neklius, nepavodis.Šėp unt suolo atsisadus ir pasilsat možna;Možna pypkų užsidagus pasikūryt vožniai.Prisigodija, kai būva koks nors suvėjimas,Kai susirenka susiedai unt pasitarimo. Pašalaj padatas suolas.
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaSeniausia statyba iš okmenio mūro. Lėtuvoj žinoma no XIII omžiaus. Kupiškio krašti apė XVII omžių iš okmenio pradatos statytėn bažnyčios, dvarai, malūnai, tiltai. Labiausiai okmenio raikė namų pamūraukom (pamatom), rūsiom mūrytėn. Iš laukų, iš dirvų, iš visur išrinkdavo okmenis, važdavo namo ir
Agnės Penkauskaitės nuotraukaSavo žodyno grožybių yr kėkvėnoj tarmaj. Ir kupiškėnai turia visokių žodžių žodėlių su savom priesagom, katros skirias no bendrinas kalbos.Pavadintėn žmonam, kokio jė verčias omatu ar koks jų gatunkas, yr priesagos -(i)nykas, -ė: oi, koks buvau omatnykas didelis; omatnykas, šiaučius buvo, gėra ažu
Valio Staburo nuotraukaBarabonas, bubinas, bubinėlis – mušamasai instrumantas. Jį daug tautų turėjo. Ir Lėtuvoj no sano par visokias švintas, par karus, atajus neloimai, didalai žiniai, bubinų mušė. Vėliau kapėlos, orkėstros su jo grojo: armonika buvo, smuika, klernatas, bubinų do duodavo su kojom. Ir par vesėlias
