Broniaus Kviklio keturtomyje “Mūsų Lietuva” pateiktame Šimonių miestelio apibūdinime rašoma, jog 1940 metais jame buvo apie 500 gyventojų, be kitų valsčiaus centrui būtinų įstaigų, nuo seniau veikė ir trys bibliotekos. Taip pat užsimenama, jog tuomet buvo neseniai įsteigta ir viešoji valstybinė biblioteka. Tas kelias buvo
Subačiaus seniūnijos žmonės gali melstis ne tik dviejose bažnyčiose, bet ir keliose koplytėlėse. Dvi iš jų jau yra Panevėžio rajone. Mat seniūnijos ir parapijos ribos ne visiškai sutampa. Apie maldos namų būklę, remonto darbus bei kitus parapijiečių rūpesčius pasikalbėjome su kunigu Algirdu Bute. Klebonas A. Butė Subačiaus
Daugiau kaip dvidešimt metų tarpukario Lietuvos ir Vakarų Europos miestų teatrų scenose skambėjo iš Subačiaus miestelio kilusios operos solistės Vincės Jonuškaitės balsas. Už jo grožį dainininkę jos amžininkai vadino dieviškąja Vince. Subačiaus gimnazijos Vincės Jonuškaitės skyrius pavasarį minės dešimties metų vardadienį - tiek laiko ši
Vietiniai paaiškintų: kelias į Stračnius – pro Subačiaus kapines. Ir tas kelių sodybų kaimas tuoj pat už jų. Čia beveik rajono pakraštse. Na, dar bus Butrimonys su dviem sodybom. Platesnis žvyrkelis ties kapinėmis ir baigiasi. Per kaimą – tik keliukas, gatvelė. Tokia senovinė ji išliko vien
Senas Terpeikių kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas 1596 m. Šviesaus atminimo Jono Jėčiaus sodyboje auga galingas ąžuolas. Lentelė su užrašu šalia jo byloja, kad šis metalinio lanko sutvirtintu kamienu galiūnas – valstybės saugomas gamtos paminklas. Sakoma, kad, kaip ir dauguma ąžuolų, kaimo centre augantis dviejų metrų
Lėvens kraštovaizdžio draustinis, prasidedantis nuo užtvankos pradžios ties Kupiškio piliakalniu ir besitęsiantis iki tilto per Lėvenį, kur yra Kupiškio ir Panevėžio rajonų riba, užgriebia ir nemažą Subačiaus seniūnijos teritoriją. Tai unikalus mūsų rajono kampelis, kurį suformavo tirpstantys ledynai. Čia apstu gamtos ir kultūros paminklų. Pasižvalgius Vieną saulėtą
Prie Skapiškio, Laibiškių vienkiemyje, yra gimęs žymus Lietuvos kultūros veikėjas, Lietuvos kariuomenės papulkininkis, vienas pirmųjų lietuvių dramaturgijos kūrėjų Petras Pundzevičius-Petliukas. Keletą jo komedijų jau šiais laikais yra suvaidinę ir meno mėgėjai skapiškėnai. Prieš dvylika metų Laibiškių vienkiemyje buvo atidengta memorialinė lenta Petro Pundzevičiaus (1880-1955) ir
Prieš keletą metų pasirodžiusioje knygoje “Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas” neatkreiptas dėmesys, jog ir Kupiškio rajone, Skapiškio seniūnijoje, yra Totorių, Totoriškių kaimai. Matyt, todėl, kad šioje vietovėje kadaise gyvenusios Aukso ordos ir Krymo chanato palikuonių nedidelės bendruomenės atžalos per šimtus metų susimaišė su
Šį kartą pradedame pažintį su Skapiškio seniūnija. Jos centras – Skapiškio miestelis. Mituvos ežero ir pelkių landšaftas. Alko sala, kurioje yra stovėjusi pagonių šventykla ir aukuras. Dar XVI a. minimas Skapų dvaras. Dviejų (iki Pirmojo pasaulinio karo buvusių) bažnyčių - Šv. Lauryno kankinio, nežinia kieno
Ne dažnai taip pasitaiko, kad vienoje vietoje susidurtų du įdomūs istoriniai faktai.Tačiau nuo Skapiškio miestelio šiaurės vakarų pusėn už pusantro kilometro taip yra.Totorių kaimas ir Švedukalnis. Kitataučių - iš Pietų ir Šiaurės Pasak rašytinių šaltinių, Totorių, Totoriškio kaimų pavadinimai sietini su Vytauto Didžiojo laikais, kai šis
Skapiškis – Kupiškio rajono miestelis, turintis bene daugiausia į valstybinį registrą įrašytų ir saugomų architektūros statinių ir paminklų. Tai ir buvusi dominikonų vienuolyno Skapiškio bažnyčia, pastatyta 1826 m., ir paminklas Pirmosioms Misijoms 1387-1787 m. atminti, ir senoji, statyta 1841 m., varpinė, ir paminklas blaivybei, iškilęs
Liepos 14-ąją Sipsalos piliakalnyje vėl susiburs iš Likalaukių, Astravų, Maugarų, Didžprūdžių, Gyvakarų bei kitų artimesnių vietovių žmonių ir net iš už keliasdešimties kilometrų įleidusių šaknis išeivių. Pagyvenusių, pačio stiprumėlio ir dar visai mažų. Padavimas šiurpindavo arkliaganius “Kiekvienas kaimas atsiveža suolų, stalų, pastaruosius apdeda suneštinėmis vaišėmis sau
Kur dabar tyvuliuoja Lėvens tvenkinys, būta ganyklų, gyventa žmonių. Tos vietos pražuvo po vandeniu jau negrįžtamai. Tačiau gamtos įvairovė, čia buvę statiniai, čia gyvenusių žmonių buitis išliko kraštotyrininkų užrašuose bei nuotraukose. Būtų gerai, kad kas nors imtųsi šia tema parengti solidesnį leidinį. Šiuo metu
Šeštame “Kamaros” numeryje toliau žvalgomės po Alizavos seniūniją. Įdomu, ar visi šios seniūnijos gyventojai pamena, jog kažkada (dar praėjusio amžiaus antroje pusėje) “paziukas” Alizavos link per Palėvenėlę dabartinių Kupiškio marių dugnu dardėdavo. Tuomet vietiniai nelabai ir tikėjo, kad čia tyvuliuos trečios pagal dydį Lietuvoje marios.
Glemžų seklyčios, Alizavos kultūros namuose kuriamo muziejaus, vienas iš svarbiausių akcentų - kitąmet minėsimas dešimtmetis. Apie šio kultūros židinio puoselėjimą kalbėjomės su Jolanta Užusieniene, Alizavos kultūros namų direktore, ir su keletu Glemžų. J. Užusienienė papasakojo, jog pradėti rinkti iš miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų senovinius daiktus, pasmerktus
Salamiestis iš daugelio kaimų išsiskiria tuo, kad turi ne tik bažnyčią, bet ir dvarą. Duomenų, kaip atrodė dvaro pastatai 16 a. pab. - 17 a. pradžioje, kuomet jį valdė kunigaikščiai Radvilos, rasti nepavyko. Vėliau Salamiesčio dvaro šeimininkai buvo grafai Marikoniai ir Tiškevičiai. Spėjama, kad dabar