Paskelbus raudonos kategorijos oro pavojų, daugybė sostinės gyventojų vakar buvo priversti slėptis priedangose. Vieni pasakojo apie chaosą ir nežinią, kiti – apie nerimą mokyklose, įtampą darbe ar jausmą, kuris nepaleido net ir pasibaigus pavojui. Psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako – tokiose situacijose nėra „teisingos“ reakcijos, nes žmogaus smegenys į grėsmę reaguoja automatiškai.
„Mes negalime pasakyti, kad šiandien nuspręsiu vadovautis tik protu. Kiekvienas reaguojame automatiškai, priklausomai nuo to, ką esame išmokę nuo vaikystės, nuo savo patirčių ir to, kaip mokame reguliuoti emocijas“, – komunikacijos ekspertės Lauros Dabulytės vedamoje tinklalaidėje „Lietuva sveiksta“ kalbėjo psichoterapeutas.
Pasiruošimas mažina chaosą
Pasak D. Jakučionio, tokiose situacijose žmogaus smegenims itin svarbu turėti aiškų veiksmų planą. Kai situacija ištinka netikėtai, stresas dažnai paralyžiuoja, tačiau iš anksto numatyti veiksmai leidžia greičiau atgauti kontrolės jausmą.
„Mes smegenyse turime ir tokią funkciją – dėlioti intencijas. Kai žmogų netikėtai ištinka situacija, jis turi greitai sugalvoti, kaip elgtis. Bet jeigu esu iš anksto apgalvojęs, kaip elgsiuosi, smegenys pradeda vykdyti tą informaciją. Ši dalis yra labai svarbi ir padedanti atgauti kontrolę“, – sakė psichoterapeutas.
Jis taip pat pabrėžė, kad pasiruošimas nėra perdėta baimė ar panika. Priešingai – tai vienas iš būdų sumažinti nerimą.
„Geriau apsisaugoti ir sakyti, kad nieko neįvyko, negu gailėtis, jei kažkas įvyko“, – teigė pašnekovas.
Psichoterapeutas taip pat pastebi, kad ekstremalių situacijų metu žmonės dažnai pradeda abejoti – ar pavojus tikrai rimtas, ar nereaguoju per stipriai, gal kiti žino geriau. Todėl, anot D. Jakučiono, tokiose situacijose svarbiausia ne bandyti pačiam įvertinti grėsmę, o pasitikėti institucijomis.
„Jeigu valstybė sako, kad reikia eiti į slėptuves, reikėtų klausyti ir eiti. Aš turiu pasitikėti tuo, nes jeigu nepasitikiu – kas mane apsaugos?“, – teigė jis.
Vaikams svarbiausia girdėti, kad suaugusieji situaciją kontroliuoja
Daug emocijų kilo ir ugdymo įstaigose. Vaikai dalijosi matę nerimaujančius bendramokslius, o tėvai socialiniuose tinkluose klausė, kaip tokiomis situacijomis kalbėtis su vaikais. D. Jakučionis sako, kad vaikams svarbiausia aiškumas, saugumo jausmas ir rami suaugusiųjų reakcija.
Anot jo, pirmasis žmogus, kuris turi padėti vaikui tokioje situacijoje, yra tuo metu šalia esantis suaugęs žmogus – mokytojas, auklėtojas ar kitas darbuotojas.
„Tas žmogus, kuris tuo metu turi kontaktą su vaiku, turi ir paaiškinti, kas vyksta. Mažiems vaikams užtenka pasakyti: kažkas vyksta danguje, dabar turime eiti ten, kur saugu. Suaugusieji stengiasi pasirūpinti, kad viskas būtų gerai“, – aiškino psichoterapeutas.
Vyresni vaikai, anot jo, jau supranta daugiau, todėl su jais reikia kalbėti atviriau ir konkrečiau.
„Septintokai ar devintokai mato žinias, kalbasi su tėvais, jie supranta daugiau. Jiems reikia aiškiai pasakyti, kad yra įvykis, todėl visi eina į slėptuves ir ten lauks tolimesnės informacijos“, – sakė D. Jakučionis.
Psichoterapeutas pabrėžė, kad jautresni vaikai tokiose situacijose gali reaguoti stipriau, tačiau svarbiausia pirmiausia užtikrinti jų fizinį saugumą, o emociniams išgyvenimams dėmesio skirti jau po situacijos.
„Jeigu vaikui tuo metu baisu – nieko tokio. Svarbiausia, kad jis būtų saugus. Po to reikės apie tai kalbėtis, nuraminti, paaiškinti, kad viskas gerai“, – teigė jis.
Anot pašnekovo, labai svarbu, kad pokalbiai nesibaigtų vien mokykloje ar darželyje – vakare situaciją su vaikais turėtų aptarti ir tėvai. Pasak jo, vaikams svarbu girdėti, kad suaugusieji žino, ką daro, o valstybė ir aplinkiniai žmonės stengiasi juos apsaugoti.
Nerimas po pavojaus – normali reakcija
D. Jakučionis ramino, kad po tokių įvykių žmonės gali jausti labai įvairias emocijas – nuo sustingimo ir dirglumo iki fizinio nerimo kūne ar miego sutrikimų. Anot jo, organizmas po grėsmės dar kurį laiką išlieka budrumo būsenoje, todėl žmogui gali būti sunku iš karto grįžti į įprastą ritmą.
„Vieni jaus širdies plakimą, spaudimą krūtinėje, kiti – gumulą gerklėje, drebulį ar nerimą pilve. Kiti gali neužmigti, pabusti naktį ar jausti dirglumą. Tai yra visiškai normalu, nes smegenų pagrindinis darbas yra mus apsaugoti nuo pavojaus“, – aiškino psichoterapeutas.
Pasak jo, po tokių situacijų žmonės dažnai dar ilgai mintimis grįžta prie to, kas įvyko, analizuoja savo reakcijas ar ieško daugiau informacijos, tačiau svarbu leisti kūnui nusiraminti.
„Pirmiausia žmogus turi savęs paklausti – ar šiuo metu aš esu saugus? Jeigu atsakymas yra taip, tada reikia leisti ir kūnui tai pajusti. Su iškvėpimu atleisti pečius, nuraminti save, suprasti, kad dabar viskas yra gerai“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis taip pat rekomenduoja stebėti kvėpavimą, nes nerimo metu jis tampa greitas ir paviršutiniškas.
„Po tokių situacijų turime sąmoningai lėtinti kvėpavimo tempą – įkvėpti lėtai per keturias sekundes, o iškvėpti per šešias ar aštuonias. Kuo ilgesnis iškvėpimas, tuo lengviau nusiramina kūnas“, – teigė D. Jakučionis.
Kada nerimas tampa ženklu kreiptis pagalbos
Psichoterapeutas sako, kad po tokių įvykių žmonės kurį laiką gali jaustis jautresni, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, jei nerimas nepraeina ir pradeda trukdyti kasdienybei.
„Jeigu kartojasi įkyrios mintys, sunku dirbti, labai norisi nuolat žiūrėti žinias, ieškoti informacijos – tai jau ženklas, kad žmogui sunku nusiraminti“, – teigė jis.
Tokiais atvejais, anot jo, nereikia laukti, kol būsena pablogės.
„Galima kreiptis į specialistus, paskambinti emocinės pagalbos linijoms, pasikalbėti su savanoriais. Kartais vien pokalbis labai padeda“, – sakė D. Jakučionis, kartu pridurdamas, kad pagalbos ieškojimas nėra silpnumo ženklas – priešingai, tai būdas pasirūpinti savimi, kai emocinė įtampa tampa per didelė.
„Budinti komunikacija“ pranešimas spaudai ir nuotrauka