„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Buvusi ilgametė Kupiškio viešosios bibliotekos darbuotoja Lina Matiukaitė surengė keletą susitikimų su Valdemaru Kukulu, parašė ne vieną jo kūrybos sklaidos projektą. Jos pažintis su poetu siekia ir studijų Vilniaus universitete laikus.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Studentiška pradžia
„Kalbą apie Valdemarą Kukulą arba Valdą Kukulą, kaip daugelis jį vadino, norėčiau pradėti ne nuo Kupiškio, o nuo Vilniaus, nes pirmoji pažintis su juo buvo būtent ten, Saulėtekio studentų bendrabučiuose.
Mes studijavome tame pačiame Istorijos fakultete. Jis žurnalistiką, o aš bibliotekininkystę ir bibliografiją vienais metais anksčiau. Pamenu, kad bendrabutyje tuoj pasklido kalbos, kad čia gyvena Kukulas, jau išleidęs pirmą poezijos knygą.
Prisimenu pirmą įspūdį jį pamačius. Buvo su tamsiomis kelnėmis, odiniu švarku, pabrizgusiomis rankovėmis. Jis su Vytu Tomkumi gyveno ketvirtame aukšte tiesiai virš mano su bendrakurse kambario.
Pamenu tokį nutikimą. Vakare išgirdome, kad kažkas ketvirtame aukšte smarkokai ir įkyriai bumbsi. Nuėjome pažiūrėti. Durys buvo neužrakintos. Paaiškėjo, kad Valdas neturi kavos malimo mašinėlės ir daužo pupeles, nes nori išsivirti kavos. Apie 1978 metus malta kava buvo retenybė. Jos pupelių galėjai nusipirkti ir susimalti tik Vilniaus centriniame gastronome.
Tokia buvo mano pirma pažintis su V. Kukulu. Be to, dar įstrigęs ir kitas studijų laikų epizodas, kai kartu su juo laikėme užsienio literatūros istorijos egzaminą pas legendinę dėstytoją Aušrinę Pavilionienę.
V. Kukulas prieš mane atsakinėjo apie Kamiu egzistencializmą. Tada buvo antro ar trečio kurso studentas, pagalvojau, kad apsiskaitęs, gerai išmano literatūrą. Sutapo, kad ir man kliuvo vienas toks pat klausimas. Kai dėstytoja paklausė, ar dar galėčiau ką nors pridurti apie Kamiu, pasakiau, kad po Kukulo nieko nebegaliu pridurti“, – prisiminė studijų laikus ir pažintį su poetu L. Matiukaitė.
Apsilankymų akcentai
Pradėjusi dirbti Kupiškio viešojoje bibliotekoje su V. Kukulu susidūrė kitokioje aplinkoje. Poetas lankydavosi anuomet rengiamuose kraštiečių susitikimuose. Kupiškyje gyveno ir jo brolis.
Anot pašnekovės, V. Kukulo ryšys su biblioteka užsimezgė mokykliniais metais, kai jis buvo literatų būrelio prie rajoninio laikraščio redakcijos narys. Bibliotekoje išlikę ir jo nuotraukų iš vaikystės, ankstyvos jaunystės ir vėlesnio gyvenimo laikotarpio, kai tapo žinomu poetu.
L. Matiukaitė prisiminė V. Kukulo apsilankymą bibliotekoje, kai jam buvo 40 metų. Tuomet jis atvažiavo pirmą sykį į Kupiškį su savo žmona Deimante. Įsiminė jo pasakyta frazė: „Atvežiau parodyti Kupiškio marčią. Ar priimsite?“ Į susitikimą su poetu skaitykloje buvo susirinkę labai daug žmonių. Tą šiltą susitikimą vedė ir jį kalbino jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Genovaitė Vilčinskienė. Tąkart jis apsilankė ir savo mokykloje.
„Atsimenu dar tokį faktą, kai laidojo kupiškėną poetą Vytautą Rudoką 2006 metais. Buvo atvažiavęs Valdas Kukulas ir Algimantas Baltakis, nes su V. Rudoku buvo dirbęs „Metų“ žurnale.
Po laidotuvių per pietus jie šnekėjosi, kas taps tų metų „Poezijos pavasario“ laureatu. Tarp kandidatų buvo ir V. Kukulas. Tame pokalbyje dalyvavo dar ir žurnalistas Rimantas Urbonas. Iš kalbos buvo galima suprasti, kad laureatas jau žinomas. Tai buvo kitas poetas, vardo nebepamenu, bet ne Valdas. Tuo metu buvo matyti, kad jis jautėsi neįvertintas. Jam taip ir nepavyko tapti „Poezijos pavasario“ laureatu. Bet jis labai džiaugėsi, kad tais metais per Tris Karalius buvo apdovanotas Rašytojų sąjungos už geriausią metų knygą. Anot poeto, čia tai buvo tikras jo įvertinimas“, – pasakojo Lina.
Pašnekovė prisiminė ir dar vieną susitikimą su V. Kukulu 2007 metais, kai Kupiškio viešoji biblioteka minėjo 70-metį. Ta proga bibliotekoje vyko ir susitikimas su kupiškėnais literatais, kitais kūrėjais.
„Tai buvo nuoširdus pabendravimas. Dalyvavo ir buvę V. Kukulo klasės draugai, mokytojai.
Vėliau, kai minėtas Lietuvos valstybės šimtmetis, vykdžiau projektą „Kupiškėnai Lietuvos istorijoje“. Tuomet pristatytas sąrašas nusipelniusių kupiškėnų. Žmonės balsavo, ką ten įrašyti. Į tą šimtmečio kupiškėnų sąrašą įtrauktas ir V. Kukulas. Vadinasi, žmonėms jo kūryba žinoma ir vertinama.
2007 metų V. Kukulo oficialus susitikimas su kraštiečiais buvo vienas paskutinių. (Poeto netekome 2011 metų rugpjūtį. Jis palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.) Bet jis čia atvažiuodavo ir ne į renginius. Bendravo su žurnalistų Urbonų šeima, į biblioteką ir šiaip užsukdavo. Ne kartą sakydavo, kad atvažiavus į Kupiškį, be bibliotekos, būtinai dar reikia aplankyti klasės auklėtoją Pulcheriją Jasaitienę ir tuometinį rajono merą Leoną Apšegą“, – teigė pašnekovė ir pridūrė, kad V. Kukulas buvo žodžio žmogus, ką pažadėdavo, visuomet ištesėdavo.
Organizuojant renginius, susitikimus su juo nebuvo kilę jokių problemų, kad neatvyks, sužlugdys sumanymą, nors kai kas vengdavo su juo bendradarbiauti dėl polinkio į svaigalus, bijojo dėl to galinčių būti visokių keblumų.
Kai liko kitų prisiminimuose
Kai Valdo nebebuvo, 2019 metais Lina Matiukaitė parengė jo 60-mečiui skirtą projektą „Diagnozė – poetas“ (čia vieno eilėraščio frazė, labai tikusi pavadinimui). Šį projektą iš dalies finansavo Kultūros ministerija. Tas projektas buvo skirtas jaunimo kūrybinių raiškų įvairovės, meninių iniciatyvų paieškai ir skatinimui, panaudojant V. Kukulo kūrybinį palikimą.
Visokios veiklos buvo labai daug. Vyko susitikimai ir gimnazijoje, ir Kupiškio kultūros centre. Atvažiavo poetai, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai Vladas Braziūnas ir Antanas A. Jonynas, žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus, poeto našlė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė.
„Pašnekesį apie V. Kukulo asmenybę ir kūrybą tada moderavęs A. Šimkus sakė, kad poetas buvo žmogus, kuris niekada nemeluodavo, daug pasakojo apie knygas, sugebėdavo aiškiai pasakyti, ko vertas tas ar kitas eilėraštis, ir tiksliai argumentuoti. A. A. Jonynas teigė, kad V. Kukulo poezijai būdingas racionalus mąstymas. Jis perskaitydavo visą lietuvių poeziją, buvo paskutinis kritikas, kuris sąžiningai, nuosekliai pristatydavo tai, kas vyko literatūroje. V. Braziūnas apgailestavo, kad su Valdu nebesusieis, kaip patys negražiai sakydavo, pabaubti iš širdies, iki visiško užsimiršimo padainuoti liaudies dainų. Valdas, pasak jo, buvo lyrikas, vėliau lyriką poezijoje nugalėjo filosofas, kritikas, išminčius.
Per tą renginį prisiminimus papasakojo ir buvusi V. Kukulo auklėtoja P. Jasaitienė. Ji sakė, kad Valdas dalyvavo visuose poezijos konkursuose, bet nelankė fizinės kultūros pamokų, praleidinėjo ir kitas pamokas. Baigiant mokyklą reikėjo parašyti charakteristiką. Tai surašė visus Valdo nuopelnus. Tokia charakteristika buvo atmesta, nes reikėjo įrašyti ir jo neigiamybes“, – prisiminė buvusius susitikimus pašnekovė.
L. Matiukaitė sakė, kad Vilija Morkūnaitė su Kupiškio kultūros centro Jaunimo studija pagal V. Kukulo eilėraščius pastatė poetinę kompoziciją „Eilėraščio teatras“.
Vėliau ši kompozicija parodyta ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, ir Rokiškio viešojoje Juozo Keliuočio bibliotekoje, Palangoje, Pasvalio gimnazijoje, ir Pumpėnų miestelyje, iš kurio buvo kilusi V. Kukulo mama, Valdas pas močiutę yra praleidęs ne vieną vaikystės vasarą.
Pašnekovė apgailestavo, kad nepavyko įsteigti V. Kukulo premijos literatams. Buvo tik to projekto rėmuose įsteigtas vienkartinis V. Kukulo prizas, skirtas respublikinio jaunųjų filologų konkurso laureatui. Šią idėją palaikė tuometinis to konkurso vertinimo komisijos pirmininkas dr. Regimantas Tamošaitis.
Pasak L. Matiukaitės, pats poetas yra keletą kartų tapęs jaunųjų filologų konkurso nugalėtoju, vėliau daug metų buvo ir šio konkurso vertinimo komisijos pirmininkas. Būtų prasminga įsteigti tradicinę Valdemaro Kukulo premiją, kuria būtų paskatinami jaunieji literatai. Tam reikėtų sukurti fondą arba Savivaldybės finansavimo. Kiti rajonai turi panašias premijas.
Pašnekovė sakė, kad buvo įspūdingas ir to projekto baigiamasis renginys „Liūdnas vakaras“ Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Čia V. Kukulo poeziją skaitė Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktorė Ligita Kondrotaitė (beveik poeto vienmetė, baigusi tą pačią mokyklą ir pažinojusi poetą).
L. Matiukaitei dar įsiminė V. Kukulo poezijos skaitymai, vykę kavinės „Upės kepyklėlė“ kiemelyje. Čia dalyvavo ir jo pusbrolis Vilmantas Graičiūnas.
„Kupiškio literatų klubas „Lėvens balsai“ daug metų organizuoja renginį „Poezijos pavasario aidai“. Tai tradicinė šventė, kuri keliauja po rajoną, ir mes kiekvieną tą šventę dedikuojame kažkuriam mūsų kūrėjui. Viena šventė surengta 2017 metais Palėvenės vienuolyno svirne. Proga susirinkti ir prisiminti V. Kukulą buvo jo mokyklos baigimo 40-metis. Atvyko ir Deimantė. Tąkart taip pat prisimintas poetas V. Rudokas, palaidotas Palėvenėje. Dalyvavo jo sesuo.
Šis renginys sutapo su buvusių V. Kukulo bendraklasių susitikimu. Susitariau kitiems nežinant, kad jie su klasės auklėtoja netikėtai įsijungs į prasidėjusią poezijos šventę. Įspūdis buvo nepakartojamas, kai jie prasivėrus svirno durims suėjo į vidų. Užsimezgė nuoširdus pakalbis apie poetą, jo kūrybą, skambėjo eilės“, – prisiminė bibliotekininkė.
Su ja pasikalbėjome ir apie tai, kad pastaruoju metu V. Kukulas šiek tiek primirštas. Iš interneto puslapio dingo virtuali paroda apie jį. Girdėjusi, kad reikėjo išvalyti per daug dėl informacijos užsikimšusią svetainę.
L. Matiukaitės nuomone, kad toliau vyktų V. Kukulo kūrybos sklaida, kad būtų daugiau jo atminimo ženklų, reikia, kad kas tuo galėtų, norėtų užsiimti.
Iš auklėtojos prisiminimų
Mokytoja Pulcherija Jasaitienė, buvusi Valdemaro Kukulo auklėtoja, sakė, kad labiausiai norėtų pabrėžti talentingojo auklėtinio nuopelnus lietuvių literatūrai, kultūrai, kurie byloja, koks tai neeilinis žmogus.
V. Kukulas už nuopelnus kultūrai gavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją, jo kūryba nominuota Lietuvos rašytojų sąjungos, Antano Miškinio, Jotvingių, Dionizo Poškos, Vytauto Kubiliaus premijomis.
Nuotrauka iš Kupiškio viešosios bibliotekos skaitmeninio archyvo
Mokytoja mintimis sugrįžo ir į darbo Kupiškio vidurinėje mokykloje laikus, kai vadovavo klasei, kurioje mokėsi V. Kukulas.
„Valdas klasėje išsiskyrė iš bendraamžių savo branda, apsiskaitymu, turėjo gražų balsą. Kaip daugelis talentingų jaunuolių, turėjo ir ydelių. Tai reikia objektyviai pripažinti. Kai buvau Valdo auklėtoja, beveik per kiekvieną pedagogų tarybos posėdį mane linksniuodavo dėl Kukulo, tiesiog kalė prie kryžiaus. Kodėl Kukulas rūko, išgėrinėja? Kodėl nelanko kūno kultūros pamokų, nepasiruošęs pamokoms? Kartą Kukulo nebuvo pamokose visą savaitę. Nėjau į namus, o nukeliavau pas mokyklos gydytoją Sergejų Matulevičių pasiklausti, ar nebuvo užsukęs Valdas. Gydytojas pasakė, kad buvo, skundėsi galvos skausmais. Abu maždaug numanėme, kodėl tie skausmai jį galėjo apnikti, bet gydytojas parašė pažymą, kad pamokos būtų pateisintos“, – prisiminė mokytoja.
Pasak jos, Valdas pasižymėjo ypatingu kūrybingumu. Pavyzdžiui, reikia sukurti palinkėjimus mokytojams Šimtadienio proga, baigiant mokyklą parašyti „Testamentą“, visų akys nukrypdavo į Valdą. Su šiomis užduotimis jis puikiai susidorodavo.
„Negaliu sau dovanoti vieno dalyko, kad XXXVIII abiturientų laidos „Testamento“ su palinkėjimais nepasiėmiau, neišsaugojau. Nežinia, ar jis dar yra kur nors.
Valdas atlikdamas šias kūrybines užduotis pasitardavo ir su manimi. Atnešė sienlaikraštį parodyti, o ten užrašytas šūkis „Mokslo metus užbaikime pirma laiko!“, ir žiūri, kaip aš reaguosiu. Pažindama jo charakterį nepuoliau prieštarauti ir pasakiau, kad šūkis įdomus, bet nežinau, ar tvarką pakeisime parašę į sienlaikraštį. Išdrįsau sukritikuoti ir jo palinkėjimus ateičiai. Pasakiau, nepyk, bet jie skystoki. Jis išklausė ir kitą dieną atnešė prasmingesnius. „Testamente“ buvo 55 posmai, skirti ne tik mokytojams, bet ir visiems mokyklos darbuotojams. Labai smulki, graži, kaip dailininko, buvo Valdo rašysena.
Mokytojai klausė, kaip aš nebijau jo pakritikuoti. Ko čia bijoti? Visgi Valdas buvo tiesmukokas, nebijojo pasakyti, ką galvoja. Jo mintys buvo taiklios ir aiškios. Prisipažino, kad nepatinkamiems mokytojams sukūrė trumpesnius palinkėjimus.
Kartą nei iš šio nei iš to išgirdau jį sakant, kad negalvojęs, jog Jasaitis (mano vyras) toks razumnas žmogus“, – prisiminė mokytoja.
P. Jasaitienė sakė negirdėjusi, kaip teigia mokytoja Genovaitė Vilčinskienė, kad Valdą norėta išmesti iš mokyklos dėl netinkamo elgesio. Be klasės vadovo charakteristikos niekas nemesdavo iš mokyklos. Toks klausimas nesvarstytas pedagogų tarybos posėdyje. Kalbėjusi apie tai su kai kuriais mokytojais. Nė vienas neatsiminė šio dalyko.
Tiesa, kad Valdui buvo keblumų su kūno kultūra. Prašydavusi, kad nueitų į tas pamokas. Prašiusi mokytoją Rimantą Galinį, kad trimestre parašytų trejetą.
„Vieną dieną eidama mokyklos koridoriumi išgirdau berniukus vienas per kitą šaukiant: „Auklėtoja, Valdas darė fizinį. Lakstė po salę su kostiumu ir batais!“ Nežinia, kodėl jis vengė šios pamokos. Gal neturėjo normalios sportinės aprangos, gal dar kas. Kai Valdą pagyriau, kad buvo pamokoje, tai man prasitarė, kad mokytojas pasakęs: „Šliaužioji kaip šliužas.“ Taigi ką jis galėjo daugiau pasakyti. Visgi pavyko priprašyti, kad trimestre trejetą parašytų.
Kartą viena mokytoja atėjo ir pasakė, kad Valdas per jos pamoką užmigo. Sakau, kad nieko čia blogo, netrukdo pamokai. Matyt, per naktį eilėraščius rašė. Tai mokytoja liepė vaikams sėdėti tyliau, kad jo neprižadintų. Kai baigėsi pamoka ir visi pakilo eiti iš klasės, tuomet ir jis pabudo.
Bandžiau su juo kalbėti ir apie rūkymą, kad negerai taip elgtis. Tai jis iš kišenės ištraukė cigaretes ir parodė, kokias rūko. Tuo ir baigėsi mūsų diskusija šia tema. Valdas vis tiek buvo gero charakterio, nuoširdus, gana pakantus, negaliu pasakyti, kad būtų buvęs labai įžūlus. Atsiverdavo tiems mokytojams, kurie su juo bendravo kaip su lygiu.
Jam matematiką dėstė mokytoja Genovaitė Gimžauskienė. Ji irgi mėgo poeziją ir suprato, kad iš Kukulo matematiko nebus, darė jam nuolaidas. Jis daug kur savo prisiminimuose šią mokytoją minėdavo“, – pasakojo pašnekovė.
P. Jasaitienė sakė esanti laiminga, kad teko bendrauti su šiuo reto talento jaunu žmogumi, suprasti jį, anksti tapusį našlaičiu. Kiekvienas susitikimas su Valdu palikdavo didelį įspūdį, sukeldavo daug minčių ir apmąstymų. Ir mokykloje jis buvo kitus vaikus praaugęs savo intelektu, mąstysena, požiūriu į gyvenimą, meilę, mokyklą, tėvynę, o vėliau ir į politiką, šalies vadovus.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur