„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Gegužės 6 dieną Kupiškyje vyko forumas-diskusija „Kupiškis – svajonė drąsiems“.
Renginio organizatoriai akcentavo, kad tik sutelkus bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir viešojo sektoriaus atstovus ir pasitelkus ekspertinę pagalbą galima kryptingai siekti ilgalaikio rajono proveržio.
Apie platesnį regioninį kontekstą kalbėjo forumo svečiai, Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ vadovė Monika Miniotaitė, architektas ir Lietuvos kultūros tarybos ekspertas Andrius Ropolas, kvietęs pažvelgti į mažus miestus kitaip.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Forumą pradėjo Kupiškio rajono savivaldybės meras Algirdas Raslanas. Skaitydamas pranešimą „Kupiškio status quo: kur esame šiandien?“ jis apžvelgė dabartinę rajono situaciją, pagrindines problemas ir ateities plėtros galimybes.
Per artimiausius metus į regioną planuojama investuoti reikšmingas lėšas, Kupiškiui numatyta apie 17 mln. eurų, kurie bus skirti svarbiausiems projektams. Didžiausios problemos yra gyventojų mažėjimas, jaunimo emigracija ir regionų konkurencingumas, bet Savivaldybė tiki, kad kryptingas darbas padės įveikti šias problemas.
Kupiškis gerina savo, kaip modernaus ir kūrybiško krašto, įvaizdį. Rajonas gali didžiuotis puikiu švietimu, moderniu STEAM centru, aktyviu neformaliu ugdymu ir aukštais mokinių pasiekimais. Daug dėmesio skiriama kultūrai, bendruomeniškumui ir jaunimo iniciatyvoms.
Savivaldybė taip pat mato didelį verslo ir turizmo potencialą. Į rajoną grįžtantys žmonės kuria naujus verslus, ekologinius ūkius, vynuogynus, išskirtinių maisto produktų gamybą ir kt. Siekiama, kad Kupiškis taptų patrauklia turistų stotele, o miesto viešosios erdvės ir infrastruktūra būtų dar modernesnės, patogesnės gyventojams ir svečiams.
„Turime būti viena šeima ir kartu kurti rajono ateitį. Vietos čia yra visiems“, – akcentuota mero pristatytoje vizijoje, kur Kupiškį vadovai mato kaip drąsių, kūrybingų ir vertybes puoselėjančių žmonių kraštą.
Monika Miniotaitė: „Regiono proveržis prasideda nuo atsakymo, kuo mes esame išskirtiniai“
Kupiškio forume viešėjusi Panevėžio turizmo ir verslo plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ vadovė Monika Miniotaitė perteikė Panevėžio patirtį, ieškant miesto identiteto, stiprinant įvaizdį ir kuriant ilgalaikę regiono viziją. Jos pranešimas – tai pasakojimas ne apie greitą sėkmę, o apie ilgą procesą, kuriame svarbiausia bendruomenės tikėjimas savo miestu ir gebėjimas susitarti dėl krypties.
Pradėdama kalbą M. Miniotaitė prisiminė, kad beveik prieš aštuonerius metus Panevėžyje vyko panašios diskusijos, kokios šiandien rengiamos Kupiškyje. Tada miestas irgi ieškojo savo kelio ir bandė suprasti, kuo gali būti išskirtinis tarp kitų Lietuvos regionų.
„Nenoriu pasakoti įspūdingos sėkmės istorijos. Apibūdinsiu procesą ir pamokas, kurias per tuos metus išmokome“, – sakė viešnia.
Pranešėja į Panevėžį atvyko gana netikėtai. Kilusi iš Kauno, studijavusi Jungtinėje Karalystėje ir Kinijoje, po studijų grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie programos „Kurk Lietuvai“. Būtent tada jai ir pasiūlyta Panevėžyje įgyvendinti projektą.
„Panevėžyje net nebuvau buvusi. Bet atvažiavusi pajutau, kad miestas nori keistis. Gal dar nežinojo tiksliai kaip, bet jautėsi, kad reikia pradėti judėti pirmyn“, – prisiminė Monika.
Svarbiausias dalykas buvo tikėjimas, kad proveržis regione dar įmanomas. „Aš maniau, kad Panevėžys yra toks miestas, kuriame dar galima sukurti proveržį. Ir labai linkiu, kad žmonės Kupiškyje irgi patikėtų, kad čia galima daug ką padaryti“, – kalbėjo M. Miniotaitė.
Didelė jos pranešimo dalis buvo skirta miesto identiteto paieškoms. Pasak jos, šiandien miestai konkuruoja ne tik investicijomis, bet ir tuo, kaip jie prisistato. Kiekvienas regionas nori būti geriausias, tačiau svarbiausia gebėti atsakyti į klausimą, kuo jis iš tiesų išskirtinis. Reikia sau atsakyti, kodėl į miestą turėtų būti nukreiptas žvilgsnis.
Panevėžys prieš kelerius metus atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą ir aiškinosi, kokias asociacijas žmonėms kelia miestas. Rezultatai buvo gana netikėti, vieni respondentai Panevėžį dar siejo su kriminaline praeitimi ir 1990 metais, kiti minėjo Aukštaitiją, teatrą ar žinomus žmones, bet daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų apskritai negalėjo pasakyti nė vienos asociacijos. Ir tai pats blogiausias dalykas, kai miestas žmonių galvose nepalieka nieko.
Viešnios teigimu, būtent todėl regionams svarbu surasti kryptį. Miestas negali būti apie viską: apie pramonę, gastronomiją, teatrą, šeimas, dviračius, technologijas ir viską vienu metu. Reikia pasirinkti stipriausias sritis ir jas kryptingai auginti.
Panevėžys pasirinko pažangios pramonės, robotikos ir inžinerijos kryptį. Tačiau ši kryptis neatsirado per vieną dieną. Viskas prasidėjo nuo diskusijų, forumų ir drąsių idėjų.
„Kartais kažkas tiesiog išmesdavo mintį, o gal mes galėtume būti robotikos miestas? Tada galvodavome – gerai, pabandykime“, – pasakojo M. Miniotaitė.
Ieškodami įkvėpimo panevėžiečiai analizavo kitų miestų patirtis. Vienu svarbiausių pavyzdžių tapo Odensės miestas Danijoje, kuriame per kelis dešimtmečius išaugo vienas didžiausių robotikos ir automatizavimo technologijų klasterių Europoje. Jie tą kryptį plėtojo penkiasdešimt metų. Per visas strategijas, švietimą, infrastruktūrą, verslą. Metai iš metų kartojo tą pačią kryptį.
Reikėtų, kad šios idėjos nebūtų tik savivaldybės projektas. Į procesą turi įsitraukti verslas, švietimo įstaigos, bendruomenės, kultūros organizacijos. Panevėžyje buvo sukurtas bendras susitarimas dėl robotikos krypties, suburta strateginių patarėjų taryba, vėliau įkurta miesto plėtros agentūra „Panevėžys NOW“, kuri tapo pagrindine koordinuojančia institucija. Svarbu turėti ir žmones, kurie kiekvieną rytą atsikelia ir galvoja apie miesto ateitį.
Per kelerius metus Panevėžyje atsirado nemažai iniciatyvų, kurios šiandien laikomos miesto identiteto dalimi. Viena jų – robotikos centras „RoboLabas“, tapęs didžiausiu tokio pobūdžio centru Lietuvoje. Vėliau prie šios krypties prisijungė ir verslas, pradėjęs kurti technologijų klases ir inžinerines programas.
Didelis dėmesys skirtas ir darbui su jaunimu. Miesto įmonės pradėjo organizuoti mokinių ekskursijas, pristatyti savo veiklą, rengti technologinius konkursus ir projektus. Šiandien šeštus metus vyksta iniciatyvos, per kurias įmonės pateikia realius uždavinius mokiniams ir kviečia juos ieškoti sprendimų.
„Norime, kad vaikai žinotų, kokios įmonės veikia jų mieste, ir matytų, kad čia galima kurti inovacijas pasauliniu lygiu“, – tvirtino M. Miniotaitė.
Panevėžys daug dėmesio skyrė ir miesto įvaizdžiui, turizmui. Iš pradžių tai buvo pavieniai renginiai industrinėse erdvėse, vėliau atsirado vis daugiau iniciatyvų, susijusių su pramonės istorija ir miesto identitetu.
Vienu ryškiausių projektų tapo senasis Panevėžio cukraus fabrikas. Nors pastatas ilgą laiką nenaudotas, jis svarbi miesto istorijos dalis. Šiandien čia įrengta ekspozicija, organizuojamos ekskursijos, o pats objektas yra turistų traukos vieta.
Dar viena iniciatyva – atviros pramonės savaitgalis, kai miesto įmonės atveria duris lankytojams. Per vieną savaitgalį surengiama daugiau nei šimtas ekskursijų, į Panevėžį atvyksta tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Net jeigu jie čia neatvažiuos gyventi ar dirbti, išsiveš kitokį požiūrį į miestą.
Pranešėja pabrėžė, kad miesto įvaizdis kuriamas ne vien reklama. Reikia, kad patys gyventojai taptų miesto ambasadoriais. Pernai Panevėžyje įgyvendinta iniciatyva, kai miesto žmonės kūrė turinį apie gyvenimą Panevėžyje ir pasakojo savo istorijas.
Pasak M. Miniotaitės, šiandien Panevėžio pokyčiai pastebimi ir nacionaliniu mastu. Miestas sulaukia įvertinimų įvairiuose konkursuose, tarptautiniuose reitinguose, o švietimo, architektūros ir turizmo projektai tampa pavyzdžiais kitoms savivaldybėms.
Tačiau svarbiausia ne apdovanojimai, o nuoseklus darbas ir gebėjimas nepasiduoti. „Tai nėra vienos dienos procesas. Bet jeigu miestas tiki savo kryptimi ir nuosekliai dirba, pokyčiai tikrai ateina“, – teigė Panevėžio turizmo ir verslo plėtros agentūros vadovė.
Kupiškio rajono savivaldybės nuotrauka
Architektas Andrius Ropolas: „Mažieji miestai gali būti inovacijų laboratorijos“
„Mažieji Lietuvos miestai negali būti inovacijų šaltiniai, jie privalo jais būti“, – taip savo pranešimą Kupiškio forume pradėjo architektas Andrius Ropolas. Jo kalba ne tik pasakojimas apie architektūrą, bet ir platesnis žvilgsnis į regionų ateitį, demografinius pokyčius ir į tai, kaip kokybiška aplinka gali būti traukos centras žmonėms, turistams ir investicijoms.
Pasak architekto, kai kalbama apie regionų ateitį, dažnai pamirštama, kad architektūra yra ne tik pastatai. Tai ir planavimas, viešosios erdvės, miestų struktūra ir sprendimai, kaip prisitaikyti prie besikeičiančios demografinės situacijos.
„Man kartais labai gaila, kai nacionaliniu lygmeniu svarstomi regionų klausimai, o tarp sprendimų priėmėjų nėra architektų. Susirenka ekonomistai, politikai ir sako, kad reikia daugiau vaikų gimdyti. Bet taip neveikia procesas“, – kalbėjo A. Ropolas.
Jis priminė, kad Lietuvos gyventojų ilgą laiką mažėja, nuo daugiau nei 3,5 milijonų gyventojų iki maždaug 2,8 milijonų šiandien. Prognozuojama, kad 2070 metais Lietuvoje gali likti tik apie 2 milijonus gyventojų. Vilnius ir toliau auga kitų regionų sąskaita. Klausimas yra ne kaip sustabdyti procesą, o kaip sustiprinti tam tikrus traukos taškus, kad koncentracija vyktų į regionus, o ne iš jų.
Architekto teigimu, viena svarbiausių priemonių gali būti kultūra ir kokybiška architektūra. Nors gyventojų Lietuvoje mažėja, muziejų lankytojų nuolat daugėja, kultūra yra svarbus dalykas planuojant laisvalaikį ir keliones.
„Valstybė turėtų daugiau investuoti į gerą architektūrą ne Vilniuje ir Kaune, o regionuose“, – įsitikinęs A. Ropolas.
Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių jis įvardijo Šeduvoje kuriamą „Dingusio štetlo“ muziejų. Šie objektai keičia žmonių judėjimo kryptis, savaitgalio keliones žmonės pradeda planuoti į Šiaurės Lietuvą, nes atsiranda vis daugiau savitų traukos taškų.
Dar vienu svarbiu pavyzdžiu architektas vadino Stasio Eidrigevičiaus menų centrą Panevėžyje, kuris irgi ženkliai prisidėjo prie turistų srautų augimo mieste.
Pranešime daug dėmesio skirta ir užsienio patirčiai. Pasak A. Ropolo, daugelis Europos šalių sąmoningai investuoja į kultūros objektus ir architektūrą regionuose, taip stiprindamos mažesnius miestus.
Vienas tokių pavyzdžių – Luvro muziejaus padalinys Šiaurės Prancūzijos mieste Lanse. Nors pats miestas nėra turistinis centras, pasaulinio lygio kultūros objektas jį pavertė nauju traukos tašku.
Architektas taip pat išskyrė Daniją, kuri kryptingai stiprina regionus. Viename nedideliame Šiaurės Danijos mieste pasaulinio garso architektai suprojektavo muziejų ir viešąsias erdves, kurios tapo reikšmingu turistiniu objektu. Danai strategiškai ir protingai dėlioja savo regioninę politiką.
Dar vienas įdomus pavyzdys yra Norvegija, kur kuriama nacionalinė turizmo infrastruktūros sistema, jungianti gamtą, architektūrą ir dizainą. Norvegijoje net maži objektai, tualetai, apžvalgos aikštelės ar kavinės, yra architektūrinė patirtis.
„Ten ne tik pastatomas suoliukas ar aikštelė. Visa infrastruktūra kuriama kaip kokybiškas dizaino objektas, kuris pats tampa traukos vieta“, – aiškino A. Ropolas.
Kalbėdamas apie Lietuvą, jis prisiminė apžvalgos bokštų bumą ir pastebėjo, kad daliai projektų pritrūko kokybės ir aiškesnės architektūros idėjos. Dažnai buvo svarbiausia padaryti „varnelę“, o ne sukurti objektą, kuris pats savaime trauktų žmones.
Pasak A. Ropolo, žmones gali traukti ne tik kultūros objektai. Kartais pakanka įdomios architektūrinės idėjos. Kaip pavyzdį jis pateikė Svencelę, vietovę, kurioje tuščiame lauke sukurtas visiškai naujas gyvenimo ir poilsio modelis. Ten beveik nieko nebuvo, o šiandien tai vieta, kur žmonės nori gyventi ir investuoti.
Pranešime daug dėmesio skirta ir šiuolaikinėms Europos architektūros tendencijoms. Svečias pristatė 2025 metų prestižinio Europos architektūros apdovanojimo „Mies van der Rohe“ laureatą, projektą Belgijos Šarlerua mieste.
Ten senas ir nebereikalingas ekspozicijų centras paverstas daugiaaukšte viešąja erdve ir parku. Čia svarbi ne projekto forma, o pati idėja. Architektai pasiūlė ne ieškoti naujos milžiniško pastato funkcijos, o paversti jį vieša erdve. Tai architektūrinė inovacija.
A. Ropolas taip pat atkreipė dėmesį į Albaniją, kuri šiandien tampa viena įdomiausių architektūros krypčių Europoje. Nors šalis nelaikoma turtinga ar tradicine architektūros lydere, čia įgyvendinami drąsūs ir tarptautinį dėmesį pritraukiantys projektai.
Vienas pavyzdys – Albanijos sostinės aikštė, kuri pripažinta geriausia viešąja erdve Europoje. Vietoje paminklų ar monumentų architektai pasiūlė atvirą erdvę, kurioje pagrindinis akcentas yra žmogus. Idėja buvo tokia, kad žmogus, stovintis aikštės centre, pats tampa svarbiausia skulptūra.
Pasak architekto, mažieji miestai turi svarbų pranašumą – mažesnę biurokratiją ir daugiau lankstumo. Būtent todėl regionuose kartais lengviau įgyvendinti drąsesnes idėjas nei didmiesčiuose. Inovacijos dažnai gimsta ne ten, kur viskas patogu, o ten, kur yra alkis ir poreikis kažką keisti.
Pranešimo pabaigoje A. Ropolas pabrėžė, kad blogos situacijos suvokimas gali būti pokyčių postūmis. Regionai neturėtų bijoti eksperimentuoti ir ieškoti nestandartinių sprendimų.
„Jeigu jaučiate, kad kažkas blogai, gal tai kaip tik yra geras ženklas. Vadinasi, atsiranda motyvacija ieškoti naujų kelių“, – teigė architektas.
Forumo organizatorius laikraštis „Kupiškėnų mintys“.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur