Vilniaus Gedimino technikos universiteto, VGTU (Vilnius Tech) Mechatronikos, robotikos ir skaitmeninės gamybos katedros profesorius
Šimtmečius mūsų protėviai gyveno pasaulyje, kuriame tvarką ir gyvenimo prasmę apibrėžė tradicijos, krikščionybė ir senesni tikėjimai.
Pasitelkdami tikėjimą jie paprastai aiškino tai, ką suprasti trukdė žinių, išsilavinimo ir platesnio pasaulio matymo trūkumas. Religija suteikė atramą, kai gyvenimas buvo trapus, o nežinomybė – kasdienė. Mokslo pažanga nežinomybę smarkiai sumažino. Tačiau išliko gebėjimas tikėti.
Deja, šiandien bažnyčios balsas beviltiškai paskendęs naujoje informacinėje realybėje. O kas vietoje jos? Kas mums pasako, kur tiesa? Feisbukas, jutubas, instagramas ar X? Tikiuosi, nė vienas iš jų.
Šiandien, vertinant faktus, atsiranda problemų, nes nebegalime pasikliauti per amžius susiklosčiusia tiesos atskyrimo schema: „Jis taip pasakė, vadinasi, taip ir yra.“ Todėl nėra kitokios išeities, tik nuolatinė abejonė, kitaip vadinama kritiniu mąstymu. Taip, tai nepatogu.
Reikalauja pastangų. Bet įmanoma. Nesumenkindamas tikėjimo reikšmės, siūlau mokslininkų naudojamą metodą. Mes nesakome: „Aš žinau galutinį atsakymą.“ Mes sakome: „Kol kas faktai yra tokie, bet patikrinkime.“ Ir jeigu tikrinant faktus paaiškėja, kad klydome, tai nereiškia gėdingo žlugimo. Mokslinės klaidos yra pažangos šaknis.
Amerikiečių fizikas Richardas Feynmanas mėgo kartoti, kad didžiausia mokslininko stiprybė gebėjimas pasakyti „aš nežinau“. Jei tai galite, esate kelio pradžioje. Savo nežinojimą priimančiam ir tiesos ieškančiam žmogui neįdomios sąmokslo teorijos, o tikėjimas stebuklais nereikalingas, nes jis ramiau žiūri ir į pasaulį, ir į save.
Frazė „per gražu, kad būtų tiesa“ (per paprasta, pernelyg aišku ir pan.) šiandien yra skydas, saugantis nuo padirbtos informacijos.
Netiesa, kad mokslininkai sumenkina grožio svarbą ar paprasto aiškinimo eleganciją. Jie tiesiog žiūri giliau.
Netikra realybė, kurią mums kasdien perša dirbtinio intelekto produktai, dažnai suvilioja bemaž religiniais supaprastinimais: „Žiūrėk, koks pasaulis gražus (juokingas, mielas ir pan.) – taip turi būti, neklausinėk.“ Mokslas sako: „Žiūrėk, koks pasaulis gražus, pabandykime suprasti, kaip jis veikia.“ Esmė čia ne tai, kas teisus ar kas žino daugiau, o tai, kaip elgiamės su nežinojimu.
Kai abejonė prilyginama išdavystei, žmogų labai lengva valdyti: tereikia pasiūlyti jam „aiškų priešą“ ir „paprastą sprendimą“. Mokslinis metodas padeda nusiimti rožinius akinius ir nusikabinti makaronus nuo ausų. Jis moko užduoti tris paprastus klausimus: iš kur tai žinoma? kaip tai patikrinta? kas būtų, jei klystame? Šie klausimai tinka ne tik mokslinėje laboratorijoje, bet ir skaitant naujienas (ypač komentarų skiltis), klausantis politikų ar žiūrint įtaigius vaizdo įrašus.
Šiandien mes žinome, kad Žemė – tik mažas akmenėlis, visiškai priklausomas nuo niekuo neypatingos žvaigždės vienoje iš milijardų galaktikų. Visata gyvavo milijardus metų be mūsų ir, greičiausiai, tiek pat gyvuos tada, kai mes seniai būsime išnykę.
Ši mintis ramina. Ji kaip inkaras modernioje realybėje.
Pažiūrėję į tekančią saulę ar žvaigždėtą dangų suvokiame, kad pasaulis nesisuka aplink mūsų emocijas, verslo godumą, bedvasius algoritmus ar politikų melus. Bet dėl kažkokio stulbinamo atsitiktinumo mes esame išskirtiniai šaltame ir nedraugiškame pasaulyje, nes turime gebėjimą suvokti save, bendrauti, mąstyti ir kurti. Būti atsakingi už save ir šalia esančius.
Tradicinės religijos mus moko, kad žmonių moralė turi antgamtinę, dvasinę kilmę. Mokslas tai aiškina kitaip: empatija, bendradarbiavimas, rūpinimasis vienas kitu atsirado ne iš baimės būti nubaustiems, o iš suvokimo, kad vieni be kitų neišgyvensime.
Jei žmogus elgiasi dorai tik todėl, kad bijo, tai ne moralė, o paklusnumas. Moralės klausimus deleguodami kažkam, kas už mus „protingesnis ir galingesnis“, atsiduriame kelyje į nužmogėjimą.
Mūsų kelias šiame pasaulyje trumpas, ir būtent todėl mums svarbi jo vertė. Kasdienė abejonė nesunaikina gyvenimo prasmės ar moralės.
Atvirkščiai, ji skatina sąžiningai ir nuosekliai pagrįsti pasirinkimus, santykius ir kasdienius sprendimus. Kas sakė, kad reikia rinktis mokslą ar tikėjimą?
Abu metodai vienas kitą papildo, jei neuždaromos durys abejonei.
Jei tikėjimą statysime ant baimės ir atsisakymo žinoti, jis trauksis, atlaisvindamas vietą netikrumui ir nerimui. Dėl to algoritmai mūsų gebėjimą tikėti dažnai aptinka kaip silpnybę, kurią galima išnaudoti įtakai sukurti. Jei paliksime praviras duris abejonei, kasdien turėsime daugiau stengtis, bet būsime atsparesni ir ramesni.
O kokios robotų silpnybės? Apie tai pamąstysime naujame straipsnyje.