Kupiškėnas Rimantas Mašauskas buvo vienas aktyviausių rajono sajūdiečių. Dalyvavo įvairiose Sąjūdžio akcijose, buvo Sąjūdžio rajono tarybos narys. Paprašėme jo prisiminti šį svarbų visai Lietuvai laikotarpį, kodėl ir kaip įsijungė į sąjūdiečių gretas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
„Lietuvos patriotu buvau visada. Esu kilęs iš Adomynės. Augau paprastų žemdirbių šeimoje. Tėvai auklėjo patriotiškai. Visada žinojau, kad Lietuva buvo laisva ir nepriklausoma valstybė.
Motinos pusbrolis Antanas Šaučiūnas buvo išėjęs partizanauti į mišką, bet po kelių mėnesių žuvo. Mamos brolis Juozas Jakutis buvo pasitraukęs iš Lietuvos ir gyveno Kanadoje. Su juo tėvų šeima palaikė ryšį. Dėdė po 1990 metų keletą kartų prieš mirtį buvo atvažiavęs į Lietuvą“, – pasakojo apie save ir savo tėvų šeimą pašnekovas.
Taigi prasidėjus Atgimimui, Rimantui nebuvo jokių dvejonių, ar aktyviai įsijungti į permainų sūkurį.
Jis dalyvavo ir 1988 metais mitinge prie Pyragių ežero, kurį organizavo rajono sąjūdiečiai.
„Tas mitingas pakėlė žmonių dvasią, suteikė vilčių, kad Lietuvoje bus reikšmingų permainų, kad artėja laisvės gūsis, kad įmanoma to siekti, kad nebereikia bijoti ir kad patys turime ryžtingai veikti ta linkme“, – tvirtino Rimantas.
Jis pats nebuvo rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Kai rajone 1988 metais kūrėsi Sąjūdis, į pabaigą ėjo Rimanto neakivaizdinės studijos tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Reikėjo laikyti valstybinius egzaminus, rašyti ir apsiginti diplominį darbą. Aktyviau į rajono sąjūdiečių veiklą jis įsijungė nuo 1989 metų birželio, kai gavo aukštosios mokyklos baigimo diplomą.
„Dirbau tuometinėje Kupiškio elektros tinklų įmonėje. Buvau nepartinis. Tad dėl savo dalyvavimo Sąjūdžio veikloje nei iš vadovų, nei iš bendradarbių priekaištų nesu sulaukęs, nors įvairiai ta veikla vertinta. Žinoma, Komunistų partijai priklausę bendradarbiai už akių gal visaip apie mane pakalbėdavo, bet į akis nieko nėra sakę.
Be to, šioje darbovietėje buvau senbuvis, užsitarnavęs tam tikrą autoritetą.
Čia įsidarbinau nuo 1967 metų, baigęs tuometinį Panevėžio politechnikumą. Ši darbovietė buvo pirma ir vienintelė, kol išėjau į pensiją“, – pasakojo apie save pašnekovas.
Bene labiausiai jam įsiminė dalyvavimas Baltijos kelyje. Ten važiavo savo automobiliu su šeima, dar ir kaimynę priėmė į kompaniją, kad būtų pilnas ekipažas. Kupiškėnams nustatytos autostrados atkarpos link judėjo su visa mašinų kolona per Panevėžį.
„Ten buvo žmonės, apimti didelės euforijos, ypač tada, kai susikibome visi už rankų. Geležinė vienybė sklandė aplinkui. Pamenu, praskrido lėktuvai, iš kurių barstytos gėlės per visą autostrados ruožą. Pasauliui tuo metu parodėme, kad siekiame tvirtai atkurti visų trijų Baltijos valstybių nepriklausomybę, kad esame vakarietiško pasaulio dalis“, – pasakojo Rimantas.
Jis priklausė ir rajono Sąjūdžio grupei, kuri kuravo rinkimų kampaniją 1990 metais į Aukščiausiąją Tarybą. Kupiškyje Sąjūdžio kandidatas Algimantas Nasvytis pralaimėjo Leonui Apšegai.
„Šie rinkimai buvo sunkūs organizacine prasme, nes kilo visokių kliūčių (tai neduos elektros, tai neduos kilimo ir kt.) dėl patalpų kandidatui susitikti su rinkėjais. Tuos dalykus reikėjo nuolat derinti su Vykdomojo komiteto pirmininku P. Večkiu.
Mes nesugebėjome žmonių taip suagituoti, kaip oponentai, kurių užnugaryje buvo kolūkių pirmininkai, net rajono partijos komitetas – patyrę agitatoriai. Žinoma, gal lėmė ir tai, kad L. Apšega buvo vietinis, daugeliui žinomas žmogus“, – prisiminė rinkimus pašnekovas.
Rimanto atmintyje išlikęs ir vienas balsavimas rajono Vykdomajame komitete. Tada jis buvo rajono tarybos narys, priklausė komisijai, kuri sprendė įvairius turtinius klausimus.
Tuo metu S. Tamošiūnas jau nebebuvo rajono partijos pirmasis sekretorius, norėjo parduoti savo butą Kupiškyje. Buvo tokia tvarka, kad tam reikėjo tos komisijos palaiminimo. Komisija nubalsavo, kad neleidžia to buto jam parduoti.
„Supratome, kad mūsų sprendimas nieko nelems, bet morališkai išreiškėme savo poziciją. Vėliau S. Tamošiūnas visgi savo butą pardavė“, – pasakojo Rimantas.
Jam teko dalyvauti antrame Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje. Vėliau jis tapo Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu. Iš šios partijos pasitraukė, kai ji susijungė su Tėvynės sąjunga. Nebenorėjo būti partijoje, kuri po rinkimų tapo tarsi posūniu. Bet jo pažiūros nepasikeitė.
Antras dalykas, dėl ko pasitraukė iš aktyvios visuomeninės veiklos, buvo noras daugiau laiko skirti šeimai, darbui. Buvo pasibaigęs bėgiojimo su vėliavėlėmis laikas.
Rimanto nuomone, Atgimimo idėjos šimtu procentų neįgyvendintos, bet svarbiausi tikslai pasiekti. Atkurta šalies nepriklausomybė. Lietuva juda į priekį. Pakilo gyvenimo lygis. Visa tai tautą išjudinusio Sąjūdžio nuopelnas.