PRISIMINIMAI APIE MOKINĮ, DRAUGĄ IR MENININKĄ

„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“

Daug žmonių pažinojo Valdemarą Kukulą ir galėtų apie tai papasakoti. Iš jų pasakojimų išeitų storiausia knyga. Šį kartą tik kelios tų prisiminimų nuotrupos.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Toks talentas vienas per šimtmetį

Didelę vietą mokytojos lituanistės Genovaitės Vilčinskienės gyvenime užėmė pažintis su būsimu poetu Valdemaru Kukulu. Mokytoja moka ne vieną jo eilėraštį, prisipažįsta, kad ir dabar kartais aplanko sapnuose. Ji įsitikinusi, kad materialūs dalykai išnyksta, o žmogaus siela išlieka beribėje visatos erdvėje.

G. Vilčinskienės pažintis su būsimu mokiniu V. Kukulu irgi buvo išskirtinė.

„Jo mama rašė eilėraščius. Dirbo pradinių klasių mokytoja. Iš pradžių Noriūnuose, vėliau Kupiškyje. Mirė netikėtai. Pirmas vaizdas, kai sužinojau apie tai, guli ant grindų negyva mama, o du berniukai sėdi kaip paukščiukai ir žiūri į mirusią mamą. Tėvas girtas nežinia kur. Reikia tik įsivaizduoti, ką patyrė tuomet vaikai. Toliau gyveno jie mokyklos bendrabutyje be lėšų, be artimų žmonių paguodos. Ten gaudavo nemokamą maitinimą. Vyresnėse klasėse Valdas prisidurdavo pragyvenimui iš nedidelių pirmų honorarų už išspausdintus eilėraščius.

Aš labiausiai rūpinausi, kad Valdo nepašalintų iš mokyklos už visokius drausmės pažeidimus. Jis ir rūkė, ir pradėjo išgėrinėti. Čia galiu mesti akmenį ir į redakcijos daržą. Ten buvo kas jį, penkiolikmetį vaiką, pripratino prie gėrimo.

Valdą mokiau nuo penktos klasės. Šeštoje klasėje jis pas mane atėjo su eilėraščiu „Kalvis“. Prašė pasakyti, kas negerai. Paaiškinau kai kuriuos eiliavimo teorijos dalykus, apie metaforų svarbą ir pasakiau, kad eilėraštis turi nustebinti ir praturtinti pasaulį.

Tai jis manęs paklausė, kokias turi perskaityti knygas, kad to išmoktų. Po šio pokalbio dar būdamas šeštokas perskaitė visas, kokias tik rado, literatūros teorijos, poetikos meno, eiliavimo knygas. Netrukus ėmė po eilėraštį kasdien atnešti. Vėliau pradėjo rašyti baisias su visokiais žiaurumais detektyvines apysakas.

Valdą aštuntoje klasėje nusivežiau į respublikinį mokinių kūrėjų sąskrydį ir prasidėjo jo laurai. Labiausiai jam pasisekė per šį sąskrydį Anykščiuose, kur geriausiai įvertintas ne tik už poeziją, bet ir už rašinį apie Maironį“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad jis rašė ir vaikams, visose srityse buvo nepralenkiamas.

Mokytojos draugystė su V. Kukulu tęsėsi ir jam įstojus studijuoti žurnalistikos Vilniaus universitete. Buvusiai mokytojai studijų pradžioje jis skambindavo vakarais po 23 valandos, kai pigesnis skambučių tarifas, beveik kasdien. Pasidžiaugdavo įdomiomis paskaitomis ir tuo, ką naujo pamatė, sužinojo. Vėliau susirado naujų draugų ir skambučiai buvusiai mokytojai retėjo.

Su V. Kukulu dar susitikdavo respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose, kai į juos nuvykdavo su kitais savo mokiniais. Jis kurį laiką buvo vertinimo komisijos narys. Tuomet turėjo progą iš arčiau pamatyti ir bohemišką rašytojų, poetų bendrijos gyvenimą. Po konkurso V. Kukulas vis ją pasikviesdavo į užstalę.

G. Vilčinskienė pabrėžė, kad V. Kukulas pirmą savo eilėraščių knygelę „Augimo nerimas“ išleido būdamas abiturientas. Tai labai retas reiškinys literatūros pasaulyje.

„Atnešė man daugybę eilėraščių. Rinkome juos abu. Vėliau ir poetas Algimantas Baltakis padėjo juos knygelei atrinkti. Rašybą ir skyrybą Valdas išmanė geriau nei aš. Kažkaip jausdavo, kur sudėti ženklus“, – tvirtino pašnekovė.

Mokytoja sakė, kad paklausdavo V. Kukulo nuomonės, kai būdavo neaišku, kaip vertinti vieno ar kito rašytojo kūrybą.

Tuo metu jau buvo tapęs jos mokytoju. Antai pasirodęs Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ literatūros kritikų mokytojams organizuotuose naujosios literatūros aptarimo kursuose nevienodai vertintas. Elena Bukelienė retoriškai klausė, kur nusirito lietuvių literatūra, kad rašo tokias šlykštynes. Petras Bražėnas laikėsi nuomonės, kad pagaliau literatūra atsigauna ir pradeda kalbėti iš esmės. Kuriuo tikėti?
V. Kukulas mokytojai pakomentavęs, kad kaip kitaip sovietinius metus pavaizduoti. Šie metai iškreipia žmogaus prigimtį, todėl ten tokie iškrypę šio romano personažai.

„Gaila gabaus žmogaus. Nemokame išsaugoti šitokių žmonių, atiduodame kasdienybei ir sumina juos. Gaila, bet gražu, paliko didelius pėdsakus. Ne tik kaip poetas, bet ir kaip talentingas recenzentas, literatūros kritikas.

Apie Paulių Širvį šitokią knygą parašė, šitiek medžiagos surinko. Nors jis pats rašė ne kaip Širvys, jo poezija kitokia. Jį tik žavėjo Širvio bohema, kad niekas nesvarbu, viskas taip, kaip Paryžiaus bohema, Verlenas ir kiti.

V. Kukulas buvo toks talentas, kuris turbūt per šimtmetį vienas atsiranda, bet taip lemta, kurie smarkiai dega, greitai ir sudega“, – kalbėjo G. Vilčinskienė.

Eidavo paklajoti

Apie mokyklinę draugystę su V. Kukulu papasakojo kupiškėnė Dalia Misiūnienė (Grunskytė).

Dalia per mokslo metus 7 ir 9 klasėje buvo apsistojusi mokyklos bendrabutyje, kai mokėsi antroje pamainoje, nes vėlai nebebūdavo kaip grįžti namo į Vėžionis, kur gyveno jos tėvai. V. Kukulas irgi buvo bendrabučio vaikas.

„Bendrabutyje gyveno ir daugiau mergaičių iš mano kaimo. Buvo smagus laikas. Pavasarį būrys bendrabučio vaikų pasklisdavome po Kupos pakrantę. Bendrabučio auklėtojai surašydavo mus visus, išsiruošusius į tuos žygius, ir paklausdavo, kur eisime. Atsakydavome, kad paklajoti. Šį žodį sugalvojo Valdas. Jis buvo vienas iš klajonių pakupiais iniciatorių. Nueidavome žibuokles, šakeles rinkdami net iki Byčių. Dabar dar atsimenu, kaip kvepėdavo ievos prie Kupos“, – prisiminė pašnekovė ir pridūrė, kad su Valdu dainavo ir mokyklos chore.

Dalia sakė, kad Valdas ją buvo nusižiūrėjęs gal nuo šeštos klasės. Per pertraukas mokykloje vis taikydavosi prieiti ir pašnekinti. Gerai, kad būdavo su drauge. Tai tie pašnekinimai nelabai kam krisdavo į akis.

Visgi kai kuriems mokytojams tai užkliūdavo. Sakydavo: „Grunskyte, eik prie lentos atsakinėti, bus tau čia su bernais vaikštinėti.“ Buvo toks požiūris. Man mokslai sekėsi gerai, tai sunkumų nekildavo atsakinėjant, bet jaučiausi dėl tų replikų nejaukiai.

Valdo prašydavau, kad jis manęs mokykloje nekalbintų, jo vengdavau. Valdas artimiausioms mokytojoms pasiguosdavo, kad Dalia nenori su juo draugauti. Jos Valdo gailėjosi. Klausdavo manęs, ko gi aš jį atstumiu. Prašydavau, kad ir mokytojoms nesiguostų.

Žinoma, jis man patiko. Kiekvienai paauglei patiktų rodomas dėmesys. Sulaukdavau iš Valdo visokių dėmesio apraiškų. Jis panešdavo mano portfelį, palydėdavo iki autobusų stoties, kai važiuodavau į namus. Mūsų draugystė buvo vaikiška. Vėliau jis man yra sakęs: „Dėl tavęs neberūkysiu ir nebegersiu, tik poezijos neatsisakysiu“, – pasakojo pašnekovė.

Dalia prisiminė, kad nueidavo su draugėmis ir į Valdo namus Kapų gatvėje, kur gyveno tėvas. Pamena, kad stovėjo kambaryje sekcija, pilna knygų.

Valdas nelabai norėjo gyventi mokyklos bendrabutyje, tai kaskart aplankydavo tėvą. Tėvas nieko nesakydavo, kai namus užgriūdavo būrys vaikų. Įeidavo pasisveikinti ir tiek. Gal tuo metu būdavo negirtas.

„Vyresnėse klasėse Valdas kažkiek dirbo tuometinėje rajoninio laikraščio redakcijoje. Jis spausdinimo mašinėle man rašydavo ilgiausius laiškus ir siųsdavo juos paštu. Gaila, bet nė vieno laiško neišsaugojau. Nebepamenu, ir ką jis rašė. Gal apie tai, ką veikia, gal pasakodavo kažkokius įspūdžius. Tuos laiškus dažnai pirmi paimdavo tėvai. Juos atiduodavo paskaityti mano tetai mokytojai, kad ji įvertintų, ar jų turinys nedarys blogos įtakos. Tik po šios cenzūros laiškai pasiekdavo mane. Buvau gana griežtai auklėjama. Tėvai mane labai saugojo. Visiems nebuvo paslaptis, kad Valdas nepaiso mokiniui prideramų elgesio normų.

Vasarą jis dažnai pravažiuodavo pro Vėžionis. Sakydavo, kad važiuoja į Virbališkius pas senelius. Užsukti pas mane į tėvų namus nedrįsdavo. Jam patiko ir kitos Vėžionių mergaitės. Jis eilėraštį ne tik man, bet ir kitai mergaitei yra skyręs. Mes visos kartu laikėmės, kad tik Kukulas neprieitų. Buvome vaikiškos, negalėjome jam atsakyti tais pačiais jausmais. Valdas apskritai savo mąstymu, branda, išsilavinimu buvo gerokai praaugęs visus savo bendraamžius“, – teigė Dalia.

Valdas jai padovanojo pirmą savo eilėraščių knygelę „Augimo nerimas“.

Baigus mokyklą Dalios ryšiai su Valdu pamažu nutrūko. Iš pradžių dar kurį laiką susiskambindavo. Valdas studijavo Vilniuje. Ji mokėsi tuometinėje Panevėžio medicinos mokykloje. Vėliau išvažiavo dirbti į Molėtus, kur pragyveno dvidešimt šešerius metus. Su Valdu daugiau niekada nebesusitiko.

Visgi ją pasiekė vienas jaunystės dienų atgarsis gal po keliolikos metų. „Ignalinoje vykusiame skaitytojų susitikime su V. Kukulu dalyvavo mano teta, ne ta, kuri skaitė man siųstus laiškus, bet kita. Ji įteikė puokštę gėlių, prisistatė, kad yra mano teta. Valdas gėles priėmė ir tarstelėjo: „Dalia buvo materialistė. Nenorėjo su manimi biednu draugauti.“

Kokia iš manęs materialistė? Paprasčiausiai taip susiklostė aplinkybės. Buvo sunku atlaikyti aplinkos spaudimą. Buvau susikausčiusi. Tėvų žodis daug lėmė. Jaučiausi nepriaugusi iki rimtesnių santykių, gal nebuvau ir tiek galvą dėl jo pametusi, kad į nieką nekreipčiau dėmesio“, – svarstė pašnekovė.

Dalios nuomone, pagrindinį eilėraštį, kuris susijęs su ja, Valdas parašė po to, kai jie 1977 metais dviračiais buvo nuvažiavę į Palėvenėlėje vykusius šokius.

„Gražus eilėraštis. Tik taip, kaip ten rašoma, nebuvo. Tai mūsų susitikimo jausminė, poetinė išraiška“, – sakė Dalia.

„Juokaudami mes ėjome / Krantais smėlėtais, / O meilės upėj skleidės / Liūdnas gaisas… / Menu, sapnuoju tat: / Dalios plaukai tebekvepia / Septyniasdešimt septintaisiais. / Ir taip arti – pro šalį – / Meilės upė plaukia. / Dalios plaukai tebekvepia / Rugsėjo dvidešimt trečiąja…“ (Valdemaras Kukulas. Kreidos rate / Prašau atminties: eilėraščiai, poemos. Vilnius, Vaga, 1989)

Pažintis per dainą

Vilija Morkūnaitė, Kupiškio kultūros centro režisierė, prisiminė pirmą susitikimą su V. Kukulu 1994 metais Kupiškio kultūros namuose veikusiame Paveldosaugos skyriuje, kuriame dirbo Kazys Stančikas.

„Užėjau ten kažko pasiklausti. Žiūriu, kabinete stovi toksai su barzdele, praplikęs žmogelis ir kalba labai įdomiu, žemu balso tembru. Kazys tada mus supažindino, kad čia Valdemaras Kukulas. Prasidėjo smagi šneka apie šį bei tą ir netikėtai Kukulas paklausė: „Vilija, ar tu dainuoji?“ Atsakiau, kad dainuoju, tai padainuokime. Ir jis užtraukė lietuvių liaudies dainą „Pjauna broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius“, o aš jam pritariau. Tokia buvo pirma mūsų pažintis per meilę dainai“, – sakė pašnekovė.

Pasak V. Morkūnaitės, tais pačiais metais buvo rengiama pirma didelė teatralizuota Kupiškio miesto šventė. Tada vyko ir visuotinis kupiškėnų suvažiavimas. Atvažiavo ir V. Kukulas.

Į sceną vienas po kito kilo garbūs, garsūs, aukštas pareigas einantys buvę kupiškėnai.

Jie deklaravo meilę savo kraštiečiams ir žadėjo prireikus visaip pagelbėti, kvietė į juos kreiptis, kai atvyks į Vilnių ar Kauną.

V. Kukulas, anot pašnekovės, klausė, klausė tų kalbų. Buvo matyti, kad nemažai išgėręs liturginio vyno. Po tų kalbų jis užlipo į sceną. Visi laukė, kad poetas prabils eilėmis, o jis pasakė, kad nuvažiavus į Vilnių ar Kauną juos pasiųs… (ištarė baisų keiksmažodį) visi šie tūli žadėtojai. Salė juokėsi, suprato, kad Kukulas pasakė tiesą. O amžinatilsį Henrikas Paulauskas, anuometinis televizijos diktorius, užlipęs ant scenos pradėjo atsiprašinėti Vilniaus kupiškėnų vardu už šiuos poeto žodžius.

„Kiek esu bendravusi su V. Kukulu, tai jis beveik visada būdavo paveiktas alkoholio. Bet kaip ne vieną kartą esu sakiusi, pažinojau du tokius žmones, kurie kuo daugiau būdavo išgėrę, tuo įdomiau ir ryškiau kalbėdavo. Tai amžinatilsį Gintaras Beresnevičius ir Valdemaras Kukulas. Tai tokios asmenybės, kurioms alkoholis jokiu būdu netrukdė, o netgi proto prašviesėjimo ir blaivumo suteikdavo“, – išsakė savo nuomonę V. Morkūnaitė.

Ji prisiminė ir neformalius pokalbius anuomet Kupiškyje veikusioje „Merkurijaus“ vasaros kavinukėje. Ten ji ne kartą yra sutikusi atvažiavusį į Kupiškį V. Kukulą, kuris į tą kavinukę ateidavo su rajoninio laikraščio žurnaliste ir poete a. a. Zita Lukošiūte-Staškūniene, jos kolega a. a. Rimantu Urbonu arba lydimas kažkurios bibliotekininkės.

„Labai smagi buvo ta vieta. Čia užsimegzdavo įdomūs pokalbiai. Nebūtinai apie kažką svarbaus ir reikšmingo, bet man visada įsiminė ir buvo įdomu klausytis ne tik pokalbių turinio, bet ir jų formos. Kaip V. Kukulas sakinį pasako, kaip jis tą mintį vynioja. Tiesiog buvo pasigėrėjimo kupinas šito poeto, kuris labai jautė žodį, kalbėjimas. Jis mokėjo žodį dozuoti, visada vartojo taikliai, pasakydavo labai gražiai ir aiškiai, ką norėjo pasakyti“, – tvirtino V. Morkūnaitė.

Pusbrolio akimis

V. Kukulo pusbrolis Vilmantas Graičiūnas, „Outsiderart LT“ bendruomenei priklausantis laisvasis menininkas, papasakojo, kad vaikystės metais su Valdu, jo broliu ir savo seserimi vasaras leisdavo pas senelius Virbališkių kaime.

„Nors Valdas tik metais vyresnis už mane, skirtumas buvo didžiulis. Kai aš dar tik skaičiau „Pifo nuotykius“, Valdas buvo perskaitęs kone visą pasaulio literatūros klasiką. Kai kviesdavome Valdą pažaisti futbolo, jis atsakydavo, kad futbolas ne jam.

Vėliau bendravome retai. Atsitiktinai susitikę pasikeisdavome vienu kitu sakiniu. Ilgiau pabendravome tik kartą, po jo knygos „Aštuoni gėli vakarai“ pristatymo. Valdas pasiūlė važiuoti pas mane į namus. Jį suintrigavo pas mano tėvus matytas mano tapytas paveikslas.

Padovanodamas man savo poezijos knygą Valdas užrašė: „Mielam Vilmantui, kurio paveikslai juodi, todėl ir geri, ir todėl jaučiu palankumą visiems jo paveikslams, Valdas, 99.11.24.“. Gėrėm „Starką“ iki paryčių ir kalbėjomės.

Valdas buvo įsitikinęs, kad poetui nedera ilgai gyventi ir bemaž specialiai alino savo sveikatą.

Jis papasakojo, kad kai kuriuose to laikotarpio eilėraščiuose aprašytos haliucinacijos, kurias regėjo. Jo gyvenime atsiradusi Deimantė pakeitė šį jo nusistatymą“, – prisiminė pašnekovas.

Vilmantas sakė, kad nepažinojo bohemiško Valdo gyvenimo. Gal todėl artimesnė jo ankstyvoji poezija. Skaitant, kaip ir kuriant, viską suvoki pagal savo turėtą patirtį.

„Prisimenu vaikystėje, kai naktį klojime pradėdavo ūkauti pelėda, senelis keldavosi ir eidavo jos išvaikyti, nes prišauks bėdą. Klausiau Valdo, ar iš to gimė eilėraštis „Šviečia pelėda per naktį…“? Jis sakė to neatsimenantis.

Valdo tėvas daug gėrė. Kaip ir daugelio girtuoklių namuose, jo namuose Kupiškyje, Kapų gatvelėje, tvyrojo atmosfera, kuri labai tiksliai atvaizduota poemoje „Kasdieniai tylūs vakarai“:
„Sutemas karpo / Įsiūčio žingsniai / Ten, ir iš karto / Lubos sutrinksi. / Lubos sugirgžda: / Obuolius renka / Tėvas, ir girdim / Staigią jo ranką…“

Čia prisimenu, kaip seneliai žiemą lipdavo į palėpę parnešti obuolių, kaip Valdo tėvas klojime pliekė Valdą vadelėmis liepdamas atsiprašyti, nors atsiprašyti nebuvo už ką. Pliekė ilgai, kol Valdas pagaliau atsiprašė (nežinia, už ką).

Vienatvės ir savižudybės tema Valdo poezijoje irgi ne iš knygų. Valdo tėvas ir brolis Virgis savižudybe baigė gyvenimą. Į Virgio laidotuves atėjo tik keletas giminių:
„Tuščias karstas. / O salėj nei draugo, / Nei nedraugo. / Nėra, nes nėra…“ („Legionas. Brolio atminimui“)

Namas Kupiškyje, kuriame gyveno Valdas, atrodė kitaip nei šiuo metu. Buvo žaliai dažytas su veranda į gatvę. Vasarą Valdas miegodavo šioje verandoje: „Žalias namas ir stiklo veranda, / Žalias sodas – ištiesi pro langą liesą ranką ir jausi, / Kaip trankos šito miesto širdis, / Kaip dažnėja kelio pulsas, / To kelio, kur veda iš bažnyčios į kapines…“ ( eil. „Mažų miestelių sodai“)

Tik nedaugelį savo piešinių kūriau specialiai pagal Valdo eilėraščius. Daugumai tiesiog tiko Valdo eilės. Nesinori prie visų piešinių rašyti „Be pavadinimo“. O paties sugalvoti pavadinimai – banalūs. Čia kaip kurdamas dainą, gali muzikai pats parašyti tekstą, bet poetas tai padarys nepalyginamai geriau. Ar toliau plėtosiu šią temą? Daugumoje mano piešinių galima atrasti sąsajų su Valdo poezija, bet nesinori geros poezijos gadinti abejotinos meninės vertės piešiniais“, – išsakė savo požiūrį Vilmantas. Jo darbus galite išvysti čia https://outsiderartlt.com/project/vilmantas-graiciunas/

Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur