ALGIRDAS PETRULIS: „KUPIŠKIS MAN MIELIAUSIAS“

Garbingą 80 metų jubiliejų liepos 27 dieną paminėjo kolega Algirdas Petrulis – žurnalistas, lituanistas, kalbos redaktorius, sporto entuziastas. Didžioji jo biografijos dalis susijusi su „Kupiškėnų minčių“ redakcija. Išėjęs į užtarnautą poilsį Algirdas toliau darbuojasi kultūros baruose. Jo išminties ir patirties prireikia redaguojant įvairias knygas, jis kviečiamas bendradarbiauti rengiant leidinius apie Kupiškio kraštą.
Išskirtinis Algirdo bruožas – kuklumas. Reikėjo gerokai pasistengti, kad jubiliejaus išvakarėse jis atvertų savo širdies kertelę.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Algirdai, žinau, kad mėgstate ilgus pasivaikščiojimus. Ar skaičiavote, kokį atstumą nueinate kasdien, per savaitę, per mėnesį.

Sunku suskaičiuoti. Per dieną nueinu gal bent 7–8 kilometrus. Žingsniamatis sugedo. Anksčiau rodydavo, kad nukulniuoju 8–10 tūkst. žingsnių per dieną. Stengiuosi tokį atstumą nueiti kasdien. Kartais sustabdo labai prastas oras ar nekokia savijauta. Aplink Kupiškį ir pačiame mieste esu apėjęs beveik visus kampelius. Vienas dažnesnių maršrutų Krasnavos gatvė, Pyragių ežeras arba Aukštupėnai, Kupiškio piliakalnis, marios. Nueinu ir iki Sodų gatvės galo, iki geležinkelio. Mažai kur neita.

Kokius pokyčius vaikščiodamas po miestą pastebite?

Labai daug gražių namų yra Palėvenės, Sodų gatvėse. Kupiškyje sparčiai plečiama daugiabučių namų renovacija. Bet yra ir tuščių namų. Ant kai kurių matau užrašus, kad parduodami. Apima liūdesys, kad Kupiškyje tikriausiai mažėja žmonių.

Kaip vejate blogą nuotaiką, jeigu ji aplanko?

Sunku ją nuvyti. Tai ir gyvenu su ja, kai aplanko. Kaip kelti nuotaiką, nežinau. Aš mėgstu tvarkingumą. Kai kažką mieste negero pamatau, vis knieti pataisyti. Antai skaudu pasidarė, kai pakupyje pamačiau, kad išlupta gražaus balto tako trinkelė. Žingsniuodamas vis dairiausi, ar nebus ji kažkur numesta. Pasisekė rasti numestą prie turgelio. Tai paėmiau ir į vietą padėjau, dar smėlio pripyliau, kad neklibėtų. Tuomet širdžiai gera pasidarė.
Kitą kartą nuotaika subjuro pamačius šalia to gražaus takelio ant tvoros pakabintą skylėtą ir purviną kilimą. Naktį jį nuėmiau ir suvyniojęs nunešiau į šiukšliadėžę.
Taigi nuotaikos kažkaip ypatingai taisyti nemoku. Ji pasitaiso, kai kažką gero padarai, kai kažkuo užsiimi. Šiaip esu žmogus, labiau linkęs į liūdesį, melancholiją, vienatvę. Pokario laikai man įstrigę, šaudymas, slapstymasis nuo tremties. To poveikį jaučiu iki šiol. Likau susirūpinęs, susikaustęs.

Ar buvo Jūsų gyvenime svarbių, lemtingų apsisprendimų?

Jaunystės metais daug jų buvo. Įstrigo savanoriška tremtis su tėvais į Latviją. Bėgome nuo tremties į Sibirą. Vėliau teko sunkiai apsispręsti dėl ideologinių dalykų. Mokykloje buvau verčiamas stoti į komjaunimą. Nesutikau, nes taip tėvai buvo išauklėję. Kai stojau į universitetą, nusileidau. Labai norėjau studijuoti, o be charakteristikos, kurią turėjo patvirtinti komjaunimo organizacija, universitetas nepriėmė dokumentų iš pretendentų į studentus. Greitosiomis įstojau į kolūkio komjaunimo organizaciją. Tai prilygo psichologinei prievartai.
Norėjau studijuoti žurnalistiką, bet reikėjo turėti dvejų metų gamybinį stažą. Aš jo neturėjau. Tuomet nutariau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.

Kiek knygų esate perskaitęs, kiek lapų prirašęs per gyvenimą, tikriausiai irgi neskaičiavote?

Neskaičiavau. Mokyklos laikais turėjau sąsiuvinį, kur rašydavau, kokias knygas perskaičiau. Dabar taip skrupulingai neregistruoju, bet sąsiuvinyje įdomesnius dalykus iki šių dienų pasižymiu keliais sakiniais. Tie užrašai gali būti ir apie knygas, ir apie ypatingesnius įvykius, ir apie buities dalykus.

Redakcijoje dirbau nuo 1974 metų rugsėjo. Nuo to laiko turėjau sukaupęs kelis aplankus savo rašytų straipsnių juodraščių. Anksčiau viską ranka rašydavome, o vėliau šie tekstai būdavo perspausdinami rašomąja mašinėle. Kai norėdavau kažką prisiminti, nebereikėdavo vartyti laikraščių. Pakakdavo peržvelgti juodraščius. Jų nebėra. Sudeginau.

Ar tebeturite rajoninio laikraščio komplektą nuo pirmo numerio?

Taip. Dar turiu ir buvusio Vabalninko rajono, kuriam anksčiau priklausė ir mano gimtasis Alizavos kraštas, laikraščio „Komunizmo švyturys“ komplektą. Įdomu jį pavartyti. Ten rašoma, kaip tais laikais žemę arkliais dirbo, kiek su jais žemės suardavo. Taip pat randu paminėtas tėvų, buvusių kaimynų pavardes. Skaitau ir prisimenu tuos laikus, žmones.

Ko iš Jūsų išmoksta anūkai?

Sunku pasakyti. Pratinome skaityti. Nelengva juos atitraukti nuo mobiliųjų telefonų. Aš jiems vis primenu, kad reikia domėtis praeitimi ir šių dienų įvykiais, ne tik mokomais dalykais. Ar tai anūkai ima į galvą, nežinia.
Išmokėme žaisti kortomis (juokiasi – aut. past.). Aš su jais užsiimdavau visokiais sportiniais žaidimais, pavyzdžiui, futbolu.

Vyriausia mano anūkė Martyna šiemet gavo brandos atestatą ir padėkos raštą už gerą mokymąsi. Svajoja apie architektūros studijas. Buvome atestatų teikimo šventėje Šventų Jonų bažnyčioje.
Jos sesė Izabelė bus devintokė. Šios anūkės galva pramušta šokiams. Jau turi laimėjusi visokių taurių ir medalių. Sesių brolis Kasparas eina keturioliktus metus. Labiausiai domisi futbolu.
Širdį glosto tai, kad manęs atvažiuojant anūkai labai laukia. Kartu prasimanome įvairios veiklos. Einame po Vilnių pasivaikščioti. Jiems aprodau visokias vietas, apie jas papasakoju. Su anūkais jaučiu stiprų dvasinį ryšį.
(Į pokalbį įsitraukusi Algirdo žmona Danutė patvirtino, kad prie senelio anūkai limpa tarsi bitės prie medaus. Mat jis jiems daugiau leidžia, o ji yra reiklesnė. Aut. past.)

Algirdai, Jums tikriausiai niekada nebūna nuobodu – anūkai, knygos, rašymas.

Būna. Dėl to dažniausiai kalta prasta nuotaika, kai nesinori nieko veikti, daryti, net knygų skaityti. Skaitant tikrai nuobodžiauti nebus kada. Antai su Danute neseniai buvome svečiuose pas Praną Jankauską. Jis mums davė perskaityti vieną knygą ir įvertinti jos stilių. Jam pasirodė, kad stilius nekoks. Abu su žmona esame lituanistai, tai skaitysime ne šiaip sau, o su konkrečia užduotimi.
Dabar man jau daug sunkiau skaitant susikaupti – akys skaito, bet mintys kitur laksto. O jaunystės metais kiek reikėjo visko perskaityti, atsiminti, išanalizuoti! Vargo dėl to jokio, rodos, nebuvo.

Ar žmogaus gyvenimą lemia jo charakteris?

Daug lemia. Žmogui kur kas lengviau gyventi, jeigu jis yra optimistas, pozityvus, teigiamai į viską žiūri, nesinervina. Man nėra nė dienos, kad aš savęs dėl ko nors negraužčiau.

Ką šiuo metu rašote, kokių turite kūrybinių sumanymų?

Man labai svarbi praeitis, nes ateities beveik nebėra. Įdomu, kaip tėvukai gyveno, kaip jiems sekėsi, kokie buvo namai, visa aplinka. Dažnai sapnuoju, kad einu į savo tėviškę. Ji pati brangiausia ir Kupiškis man labai brangus. Esu savo krašto patriotas. Šiuo metu renku informaciją apie tėviškę, apie gimines, apie mamos brolius Šidlauskus, kurie žuvo partizanaudami. Norint rašyti plačiau apie dėdes, reikia ir archyvinių duomenų. Juose raustis neturiu sąlygų. Viešint pas dukrą Dvariškiuose iki Vilniaus dar 16 kilometrų reikia įveikti. Man tai ilgas ir keblus susisiekimas. Vidmantas Jankauskas vis klausia, ar aš apie juos rašysiu. Jis yra surinkęs šia tema daug vietinių žmonių atsiminimų. Tai ir parašė paskutiniame almanacho „Kupiškis“ numeryje apie Šidlauskus.
Aš ankstesniame šio almanacho numeryje rašiau apie savo vaikystę. Dabar V. Jankauskas nori, kad toliau tęsčiau savo gyvenimo atsiminimus.

Nebesu nusiteikęs galutinai atsiverti, viską aprašyti.
Rinkdamas duomenis apie giminę irgi susiduriu su sunkumais. Stinga bažnytinių metrikų knygų. Kai kur jos pradangintos, o suskaitmenintų irgi nėra. Esu krikštytas Palėvenėlės bažnyčioje. Anksčiau V. Jankauskas šios bažnyčios metrikų knygose dar buvo radęs mano gimimo ir krikšto įrašus. Vėliau aš tų knygų neberadau.

Dar galėčiau papasakoti apie septynerių metų darbą rajono Savivaldybėje. Buvo gana įdomus laikotarpis. Tik nebežinau, ar to imsiuosi. Su metais jaučiu vis didesnę atsakomybę už pasakytą žodį.

Algirdai, ar žmogui svarbu turėti draugų?

Taip. Mano draugai buvo tik iš vaikystės. Dabar jų neturiu ir man sunku su kuo nors pasitarti, savo širdį atverti, vyriškai pasikalbėti. Neturiu brolio, neturiu sūnaus. Tai vyriškų pokalbių stinga.

Koks buvo drąsiausias Jūsų poelgis?

Kai su klasės draugais slapta buvome įsiveržę į mokytojų kambarį ir pavogę egzaminų užduotis. Klasėje buvome penki vyrukai ir penkios merginos. Tik po 20 metų per klasės susitikimą joms išdrįsome pasakyti, ką buvome iškrėtę.

Ką darytumėte išlošęs „Aukso puodą“?

Labai norėčiau pakeliauti. Užsienyje faktiškai nebuvęs. Tik sovietiniais metais, kai profsąjunga skirdavo kelialapius, teko nuvažiuoti į Baltarusiją, Maskvą, Jerevaną. Latvijoje, kaip minėjau, kurį laiką gyvenome. Rygoje teko net ligoninėje pasigydyti. Buvau šiek tiek ir latviškai pramokęs.

Kelionės – geras dalykas, žmogus pailsi, atitrūksta nuo kasdienybės, gali pasijusti tarsi kitame pasaulyje. O aš dabar sėdžiu namie. Nusibodusi kasdienybės rutina supa. Dar išvykos į Vilnių šiek tiek kartais prablaško.

Ar seniai buvote prie jūros?

Anksčiau dažnai ten nuvažiuodavome. Dabar jau senokai ten buvome.
Dukra jubiliejaus proga nori sanatorinį kelialapį į Palangą padovanoti. Spardausi. Sakau, kad daktarė nerekomendavo (šypsosi).

Koks sėkmingo Jūsų šeiminio gyvenimo receptas. Su Danute gal jau ir auksines vestuves paminėjote?

Pernai buvo mūsų auksinės vestuvės. Svarbiausia ištikimybė, tarpusavio pagarba. Dabar aistringos meilės kaip jaunystėje nebeliko, bet sieja pripratimas, draugiški santykiai.
Aš buvau labai santūrus. Nemėgau eiti į šokius. Renkantis antrą pusę buvo svarbiausia, kad mergina būtų iš Kupiškio krašto, aukštaitė. Ne viena mergina man yra rodžiusi palankumą. Pamenu, eidavau Vilniuje Trakų gatve į Adomo Mickevičiaus biblioteką rengtis paskaitoms. Užsukdavau ir į valgyklą kitoje gatvės pusėje. Viena padavėja pradėjo man rodyti išskirtinį dėmesį. Tai nustojau ten eiti, nes ji nelabai patiko, nenorėjau jos nuvilti atsisakydamas bendravimo.

Danutė yra kilusi iš Utenos krašto, bet kai susipažinome, mokytojavo Alizavos mokykloje, kurią aš baigiau. Tai irgi turėjo lemiamos reikšmės. Ją laikiau jau savo krašto žmogumi.

Ką, Algirdai, pasiimtumėte į negyvenamą salą?

Gal šuniuką, kad vienas nebūčiau (juokiasi).

Jei reikėtų iš naujo rinktis profesiją, gyvenimo kelią, ar viską vėl pakartotumėte?

Žurnalistinis darbas žmogų išsunkia. Gal lituanistiką vėl rinkčiausi. Tik mokykloje dirbti nenorėčiau. Dvejus netus teko mokytojauti Zarasų rajone. Mokiniai buvo rusakalbiai. Sunkiai lietuvių kalbos mokslai jiems ėjosi. Pedagoginė patirtis nuvylė.

Labiausiai man patinka knaisiotis po archyvus, muziejus. Iki šiol šis darbas prie širdies. Jį rinkčiausi. Su malonumu prisimenu bendradarbiavimą su V. Jankausku leidžiant „Kupiškėnų enciklopediją“. Dar tiktų ir tekstų redagavimas. Tik čia geriausia yra tuomet, kai iki galo pats atsakai už savo darbą. Labai būna nemalonu, kai jau išspausdintame leidinyje pamatau neištaisytas klaidas, kurias buvau nurodęs.