MERO VAIDMUO GIMNAZISTO AKIMIS

Lukas Kasparavičius išsakė savo samprotavimus apie Kupiškį ir mero pareigas.
Autorės nuotrauka

„Jei turėčiau stebuklingą lazdelę“

Jaunimui dažnai papriekaištaujama, kad nesidomi visuomenės reikalais, yra apolitiški. Tad buvo įdomu išgirsti jaunuolio nuomonę apie gimtąjį miestą, koks turėtų būti mero vaidmuo, apskritai, kokios savybės reikalingos vadovui, ar pats norėtų atsidurti jo vietoje, kokią profesiją svajoja įgyti.

Apie visa tai pasikalbėjome su kupiškėnu gimnazistu Luku Kasparavičiumi.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie miestą

Lukas – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientas. Jo pilna visur. Vaikinas veda įvairius gimnazijos renginius, šoka „Račiupėlio“ šokių kolektyve, priklauso jauniesiems šauliams, yra ugnies žonglierius.

Pasak jo, Kupiškyje galima surasti įdomios veiklos. Tik reikia norėti. Čia gyventi jam patinka. Tik kol jaunas, norėtų pakeliauti po platųjį pasaulį, susipažinti su kitomis kultūromis, pasisemti gyvenimiškos patirties, sukaupti žinių bagažą.

Paklaustas, ar vėliau sugrįžtų į gimtąjį miestą, Lukas teigė, kad pirmiausia lemtų tai, ar čia būtų darbo, karjeros perspektyvų.

„Negrįžta jauni, nes darbo vietų tikrai stinga. Gerai, kad baigiamas statyti baldų fabrikėlis. Gal pradėjus jam veikti mieste atsiras daugiau gyvasties. Kai nėra darbo vietų, nėra ir uždarbio. Gerai, kad daliai žmonių sudarytos sąlygos važinėti į darbą Panevėžyje. Rajono valdžia turėtų ieškoti naujų investuotojų, skatinti darbo vietų kūrimą“, – kalbėjo pašnekovas.

Lukas pastebi, kad pastaruoju metu Kupiškis sparčiai keičiasi į gerąją pusę. Gaila tik, kad vis dar nejuda iš mirties taško miesto autobusų stoties pastato atnaujinimo reikalai. Šis pastatas pirmiausia pasitinka iš kitur atvykstančius žmones, reprezentuoja Kupiškį. Pasižiūrėję į apšiurusį autobusų stoties pastatą atvykėliai iškart susidaro neigiamą miesto įvaizdį.

Stinga susikalbėjimo

Lukas pasigenda ir didesnės permainų, kurias inicijuoja Savivaldybė, sklaidos. Anot jo, ne tik meras turėtų apie tai kalbėti. Pavyzdžiui, pertvarkant gatvę, einančią per buvusią kareivinių teritoriją Kraštiečių mikrorajono link, reikėjo apie tai gyventojams informaciją paskleisti ir internetu, ir popieriniu pavidalu. Būtų buvę dar geriau, jei patys to mikrorajono gyventojai kitiems miestelėnams būtų išsakę savo nuomonę, įrodę, kad apšvietimas, kelio remontas ten būtinas. Antai kitame Kupiškio gale gyvenantys žmonės gali ir paburbėti, kam leidžiami pinigai tai gatvei apšviesti, asfaltuoti, nes jie ten beveik niekada nevaikšto. Kas neturi informacijos, tas paprastai priešinasi pokyčiams.

„Informacijos sklaidai būtina pasitelkti komandą. Tai ne vieno žmogaus darbas. Žinau, kad būna teikiamos ir tvirtinamos rajono Taryboje mero veiklos ataskaitos, kad į jų aptarimus kviečiami gyventojai. Bet kiekgi jų ten susirenka?

Reikėtų šią informaciją paskleisti kitaip. Galima jos aptarimus daryti, pavyzdžiui, jaunimo, kultūros centre, bendruomenėse ir pan., jaukesnėje aplinkoje, kad žmogus galėtų pasirinkti sau tinkamą laiką ir ateiti pasidomėti mero nuveiktais darbais, labiau įsigilinti, išsakyti savo nuomonę. Tik taip gali gimti naujų idėjų, realių ateities planų. Mat per diskusijas dažnai būna nukrypstama nuo temos, išryškėja kitos problemos.

Pavyzdžiui, kalbant apie naujo tako tiesimą į Kraštiečių mikrorajoną, iškilo kertamų medžių problema. Mano bendramokslė Viktorija Žiukaitė išsakė mintį, kad tuos iškirstus medžius reikėtų atsodinti. Galima būtų ir kitoje vietoje, kur jie niekam neklius. Gražu būtų, kad į šį darbą įsijungtų šeimos, bendruomenės. Meras sakė, kad galima ir palei kelią juos atsodinti, tik tam reikės kitokios rūšies medžių, tokių, kurie neauga dideli ir nesuformuoja tankios lapijos. Taigi manau, kad valdžia ir gyventojai turėtų komunikuoti, susikalbėti tarpusavyje“, – išsakė savo nuomonę apie informacijos sklaidos svarbą gimnazistas.

Lukas tvirtino, jog svarbiausia, kad tvarkyti, puoselėti savo miestą imtųsi patys jo gyventojai, o ne meras, valdžios institucijos. Liūdna, kad atsiranda dar niokotojų, kurie savo energiją išlieja gadindami miesto inventorių. Tokie žmonės nepagalvoja, kad lėšos, skirtos sugadinimams likviduoti, galėtų būti panaudotos kokiai nors papildomai įrangai, pavyzdžiui, naujiems suoliukams.

Kas gali būti meras?

Paklaustas, ar norėtų būti meras, Lukas sakė tokių minčių neturįs. Jį vilioja kariškio arba policininko profesija. Taip pat jį traukia profesionalus cirkas. Antra vertus, meras – tai ne profesija. Juo gali tapti įvairų darbą dirbantys žmonės. Čia viską lemia asmeninės žmogaus savybės.

„Blogas karys, kuris nesvajoja būti generolu. Policininkas irgi gali kilti karjeros laipteliais, o cirko artistas gali suburti savo trupę. Tiems profesijos šuoliams reikia žinių, lyderio savybių, atkakliu darbu išsikovoto autoriteto, atsakomybės, nes tų žmonių užnugaris – kiti žmonės. Dažnai nuo vadovo priklauso jų likimas. Manau, kad tokių savybių reikia ir merui, kad suburtų miestą kryptingai siekti daugeliui priimtinų tikslų. Tokias pareigas einančiam žmogui nereikėtų kreipti dėmesio į nepagrįstą kritiką. Tačiau jam būtina įsiklausyti į kitų nuomonę, paremtą tikrais faktais. Svarbiausia – mero žmonės neturi bijoti. Visgi manau, kad pati miesto bendruomenė, o ne meras turėtų labiau inicijuoti įvairius projektus. O mero pareiga – netrukdyti, savo interesų ir ambicijų neiškelti aukščiau kitų“, – samprotavo pašnekovas.