Jurgis Stankevičius įvairius muzikos instrumentus gebėdavo pasigaminti savo rankomis. Nusipirkęs smuikelius, kai kuriuos jų sutaisydavo ir grodavo.
Per sovietinės represijos metus į lagerius pateko nemažai inteligentijos, tarp jų ir patyrę instrumentininkai, dainininkai, kuriems muzikos garsai padėjo išgyventi sudėtingiausias gyvenimo akimirkas atšiauriame krašte ir užmegzti ryšius su ideologiškai ir kultūriškai skirtingų tautybių žmonėmis. Į lagerius pakliuvo ir tremtį išgyveno daugiau nei 370 muzikalių asmenybių.
Audinga SATKŪNAITĖ
Žala dvasinei kultūrai
Išsamios informacijos apie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių muzikavimą Sibire yra Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“. Anot vienos iš knygos autorių, represuoti muzikantai nesudaro didelio procento dalies atsižvelgiant į bendrą represuotųjų skaičių, kur kas daugiau jų 1944 metais pasitraukė į Vakarus.
Sovietinio režimo aukų skaičių įvardyti sudėtinga, kadangi daugumos jų gyvenimai paskendo amžinoje nežinomybėje. Šiandien turime maždaug tokius skaičius: į lagerius išvežta daugiau nei 332 tūkstančiai žmonių, o dar 26,5 tūkst. jų gyvybę prarado Lietuvoje. Muzikantų netektys ištremiant juos į Sibirą, dažniausiai laikinai, padarė didelę žalą dvasinei ir tautinei Lietuvos kultūrai.
1940 metų birželio 15 dieną į Lietuvą įžengus Sovietų sąjungos armijai, greitai, vos po mėnesio, komunistų partijos sekretorius uždraudė transliuoti lietuviškos muzikos plokšteles, todėl kiekvienas, užtraukęs lietuvišką patriotišką dainą, būdavo priešas. Tradicinė liaudies kultūra buvo sovietinės valdžios taikinys, bet ji visas negandas sugebėjo ištverti netgi ir sudėtingomis istorinėmis sąlygomis Komijoje, Altajaus krašte, Jakutijos šiaurėje ir kitose tremties vietose.
Tremtinių, kalinių prisiminimuose muzikavimo epizodai yra gana dažni. „Iš to galima daryti išvadą, kad represijų vietose muzika atliko gyvybiškai svarbią funkciją, o muziką puoselėjantis žmogus turėjo visuomeninį svorį. Muzikantai savomis priemonėmis veikė tautiečių nuotaikas, vienydami juos bendriems išgyvenimams, telkdami šviesesnės būties vilčiai sudarė kultūrinį savisaugos barjerą“, – knygos „Lietuviai ir muzika Sibire“ pratarmėje rašo J. Vyliūtė.
Sibire lietuviai grojo daugeliu tradicinių lietuvių instrumentų: styginiais, pučiamųjų orkestro instrumentais ir kitais aeorofonais, armonikomis, akordeonais, būgnu ir būgneliu. Tremtyje, kaip ir Lietuvoje, muzikantai dažnai puikiai buvo įvaldę kelis muzikos instrumentus. Kone trečdalis jų Sibire griežė smuiku arba kontrabosu. Labai populiarus instrumentas buvo gitara, kiek retesni – mandolina, kanklės ir cimbolai. Daug muzikantų savo rankose laikė armonikas, paprastai lietuviai Sibire grodavo standartizuotomis rusiškomis armonikomis, pradėjusiomis plisti tik sovietiniais metais. Labai dažnai Sibire lietuviai grodavo pučiamųjų orkestruose.
Muzika – gyvenimo pilnatvė
Į Sibirą buvo ištremta daug muzikalių žmonių iš Kupiškio krašto, kurių veikla atspindi dvasinės rezistencijos istoriją. Daugelis jų sugrįžę į Lietuvą energingai ėmėsi tautiškos kultūros žadinimo ir prikėlimo.
Žinomas liaudies muzikantas, lamzdelių, birbynių ir kitų muzikos instrumentų meistras Jurgis Stankevičius irgi patyrė tremties išbandymų ir sunkumų. Jis gimė 1928 metų lapkričio 19 dieną Sineliškių kaime, o nuo 1983 metų gyveno Rudiliuose, mirusio brolio Jono namuose, kuriuos persivežė iš gimtojo kaimo, ir slaugė sergančią motiną. Ypatingų dvasinių turtų Kupiškio kraštui palikęs J. Stankevičius į Anapilį iškeliavo prieš septyniolika metų, rugpjūčio 17 dieną, ir buvo palaidotas Kupiškio senosiose kapinėse, šeimos kapavietėje. O paminklas padarytas paties muzikanto rankomis.
Daug informacijos apie J. Stankevičiaus gyvenimo kelią galima rasti J. Vyliūtės ir G. Kirdienės knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“. Čia rašoma, kad vyras lamzdeliu pradėjo groti būdamas dvylikos metų, iš vidugiriečio Petro Tvaskaus dovanų gavęs pirmą lamzdelį. Pasakojama, kad Jurgis mokėjęs groti netgi dviem lamzdeliais iš karto. J. Stankevičius mokėjo groti ir klarnetu, ir smuiku. Pastaruoju instrumentu mokėsi groti pas anuomet garsų Didžiagrašių kaimo muzikantą Zigmą Lukavičių.
1946 metais vyras tapo partizanu ir jam prigijo slapyvardis Viršininkas. Po trejų metų sovietinė valdžia jį suėmė, kalino ir žiauriai kankino Kupiškio, Panevėžio, Vilniaus Lukiškių kalėjimuose. Ypatingojo pasitarimo jis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. J. Stankevičius septynerius metus kalėjo Džezkazgane ir Kazlage. J. Vyliūtės ir G. Kirdienės knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“ rašoma, kad J. Stankevičius Sibire daug grodavęs, o muzika jam padėjusi išlikti gyvam.
Iš lagerio į gimtą šalį J. Stankevičius grįžo 1956 metų gegužės 11 dieną ir 1965–1976 m. gyveno Puponių kaime, kuriame 1974 metais pradėjo dalyvauti dainininkų ansamblyje. Jis koncertavo ne viename folkloro festivalyje ir šventėse Vilniuje, Rumšiškėse ir kitur, įsitraukė į šviečiamąją veiklą.
Džiugu, kad J. Stankevičiaus muzika atsilaikė prieš metų gniaužtus: jo lamzdeliu grotą polką bei smuiku atliktas melodijas galima išgirsti ir šiandien. Šis muzikantas yra padaręs arti 100 lamzdelių ir juos padovanojęs folkloro ansambliams.
Muzikologė G. Kirdienė J. Stankevičiaus gyvenimo istoriją yra pavadinusi pasišventimo kūrybai ir dvasinės stiprybės pavyzdžiu.
Stankevičių šeima. Pirmoje eilėje iš kairės: Domas, Virgilijus ir Nida. Antroje eilėje: Jurgis, Stanislava ir Ričerdas.
Nepasekė tėvo pėdomis
Žurnalistė Banguolė Aleknienė-Andrijauskė prieš porą metų „Kupiškėnų minčių“ straipsnyje yra užfiksavusi J. Stankevičiaus dukros Nidos Vickuvienės prisiminimus apie mylimą tėtį. Šeimos galva, tikėtina, meilę muzikai ir talentą paveldėjęs iš tėčio Domo Stankevičiaus, kuris ypatingai mėgęs muzikuoti ir troškęs, kad trys jo sūnūs Jonas, Jurgis ir Domas išmoktų groti. Remiantis B. Aleknienės-Andrijauskės užrašytais prisiminimais, J. Stankevičiaus mama Albina Plačenytė-Stankevičienė ypatingų muzikinių gabumų neturėjusi, tačiau buvusi gera šeimininkė ir labai mylėjusi savo anūkus. Ji melstis į Kupiškio bažnyčią iš Sineliškių kaimo sodybos netgi ateidavusi pėsčiomis.
N. Vickuvienės atmintyje tėtis išliko kaip linksmas, teisingas ir nuoširdus žmogus. Deja, visi keturi J. Stankevičiaus vaikai: Domas, Virgilijus, Nida ir Ričerdas savo gyvenimų su muzika nesusiejo. Muzikuoja tik sūnaus Virgilijaus atžala Eduardas.
Kitais metais J. Stankevičius būtų pasitikęs savo gyvenimo 90 metus. Prieš keletą metų Kupiškio krašto folkloristai žadėjo ta proga suorganizuoti liaudies muzikantų šventę.
Tremtyje groję kupiškėnai
Būta ir daugiau muzikalių kupiškėnų, patyrusių tremtį. 1941 metų birželį nuo gimtosios žemės buvo atskirta Kupiškio sutartinių giedotoja mokytoja Mikalina Glemžaitė, garsios liaudies dainininkės Onos Glemžienės dukra. Ji Sibiro platybėse atsidūrė viena. O sutartines mergina išmokusi iš mamos ir savo krašte jas traukusi kartu su seserimis.
Kupiškio gaisrininkų dūdų orkestras, 1930 metai. Klarnetą pučia Leonardas Leščinskas.
Nuotraukos iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvų
Politinis kalinys, po Pirmojo pasaulinio karo Kupiškyje apsigyvenęs, bet Rygoje gimęs Leonardas Leščinskas, 1944–1954 metais buvo kalinamas Norilske, vėliau Taišete. Tremtį čia jam palengvino iš Lietuvos parsisiųstas smuikas.
L. Leščinskas mokėjo groti visais dūdų orkestro instrumentais, taip pat smuiku, rašyti natas. Muzikali buvo visa jo šeima, kuri buvo susibūrusi į ansamblį: jis pats griežė smuiku, žmona skambino gitara, sūnus Leonardas pūtė klarnetą. Vėliau prasigyvenęs L. Leščinskas įsigijo nuosavus pučiamųjų orkestro instrumentus, sukūrė orkestrą, kuriam ir vadovavo.
1964 metais iš tremties grįžęs L. Leščinskas su žmona apsistojo Daugpilyje, nes negavo leidimo apsigyventi Lietuvoje, tačiau jų vaikai to nepaisė ir po ketverių metų tėvus parsivežė į Kupiškį.
Kompozitorius Benjaminas Alekna, gimęs Bikonyse šviesioje ir muzikalioje šeimoje, dešimčiai metų į Sibirą, Kolymos lagerius, buvo išvežtas 1948 metų balandį. Tais pačiais metais į Buriatiją, Staraja Brian, ištremti ir jo tėvai, jaunesnysis brolis Brunonas bei močiutė.
Prieš tai, 1943 metų rudenį, dar Vilniaus muzikos mokyklos mokinys, perspektyvus pianistas ir būsimasis kompozitorius B. Alekna prievarta su darbo batalionu buvo išvežtas į Vokietiją prie Branderburgo. Po kelerių metų jam pavyko iš ten pabėgti, bet gimtoje šalyje jis neužsibuvo ir studijos Vilniaus konservatorijoje nutrūko.
B. Aleknos kūryba yra gausi ir įvairiapusė, pasižyminti patriotiškumu, deja, beveik nepublikuota. Sovietiniais metais kompozitorius yra sukūręs nemažai religinių kūrinių, tokiu būdu priešindamasis tuometinei sistemai.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo vyriausioji darbuotoja docentė G. Kirdienė yra sakiusi, kad jei ne pastangos susidoroti su B. Alekna, jis būtų tapęs kur kas žinomesnis kompozitorius.
