Metams ritantis į pabaigą, staiga pasipila banalūs žodžiai apie prabėgančias dienas, laikinumą, ribotumą, kaitą, virsmą, skubėjimą ir sustojimą. Atsigręžus truputį atgal, akis ir mintis užkliūna už kiek kitokio laiko sąvokos – keistai organizatorių planuojamo renginių laiko. Normalūs ir finansinio grįžtamumo siekiantys renginių organizatoriai puikiai suvokia, kad užsiėmimus, koncertus, parodas, kitą veiklą, norint pritraukti gausesnį būrį žiūrovų, dalyvių (o kartu ir pinigų), reikia rengti po darbo valandų. Nes ir dirbantis žmogus yra žmogus, kuriam norisi dvasinio peno.
Kai kurie mūsiškiai kultūros sričiai atstovaujantys asmenys, besirūpinantys nemokamais renginiais, turbūt mano, kad Kupiškyje nebėra dirbančių ir į vieną kitą renginį nueiti norinčių žmonių. Dokumentinių filmų vakaras – trečią valandą dienos, vienos parodos atidarymas – pusę penkių, kitos – ketvirtą valandą popiet. Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Ko norėti iš paprastų mirtingųjų, jei net mero padėkos vakaras – trečią valandą dienos! Galbūt valdininkai ir gali viduryje darbadienio išeiti „pasikultūrinti“, tačiau kaži kuris privataus sektoriaus darbuotojas paliks savo darbo vietą, darbdaviui pranešęs, kad dabar, kaip sakoma vienoje dainuškoje, eina „dvasiškai patobulėti“.
Galbūt specialiai kai kurie renginiai orientuoti tik į senjorus ir bedarbius? Kai, vadovaudamiesi posakiu „duonos ir žaidimų“, esame nepajėgūs duoti duonos, tai nors žaidimais niurzgančios liaudies burną bandome užkišti? Turbūt organizatoriai argumentuotų, kad nedaug dirbančiųjų po darbo valandų į renginius ateitų, bet ar ne jie patys įpratina pramogų ieškoti kituose miestuose, nes kultūrinė veikla gimtajame mieste būna pasibaigusi kartu su darbo valandomis.
Po truputį žmonės ir atpratinami nuo kultūros: nėra pinigų griūvantiems kultūros namams, mažinami kultūros darbuotojų etatai, vargani atlyginimai nemotyvuoja ieškoti originalesnių ar visiems patogesnių sprendimų.
Jau ketvirtus metus prezidentė inicijuoja akciją „Knygų Kalėdos“ ir kviečia padovanoti naujų knygų šalies bibliotekoms, o nuolat burbuliuojantis lietuvis interneto komentaruose šaukia, kad knygos – senamadiškas daiktas, kurio nėra kur laikyti namuose arba kuris tik dulkes renka ir alergiją kelia. O ar aplinkinių sveikatai nekenkia tokia žmogėno apdulkėjusi smegeninė, kuri išmąsto, kur namuose dėti puodus, batus, skudurus, bet neranda vietos knygai?
Bet yra ir teigiamų dalykų. Smagu, kad šalyje po truputį pradeda plisti graži idėja – knygų mainai, skatinanti bendruomeniškumą, norą dalytis. Gal kada ir Kupiškyje atsiras knygų inkiliukų? Sveikintina idėja mūsų mieste – angliškai skaitančiųjų klubas. Tik gaila, kad niekas nesiima vienyti žmonių, skaitančių lietuviškai. Bibliotekininkai sako, kad tai ne jų daržas, ne jų pupos, ir vis dažniau skatina elektronines paslaugas. Bet ar tada nekerta šakos, ant kurios patys sėdi?
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ