Broniaus Kviklio keturtomyje “Mūsų Lietuva” pateiktame Šimonių miestelio apibūdinime rašoma, jog 1940 metais jame buvo apie 500 gyventojų, be kitų valsčiaus centrui būtinų įstaigų, nuo seniau veikė ir trys bibliotekos. Taip pat užsimenama, jog tuomet buvo neseniai įsteigta ir viešoji valstybinė biblioteka.
Tas kelias buvo ilgas
Daug anksčiau tokiais kultūros židiniais domėjęsi žmonės savo aprašymuose pastarosios informacijos kažin kiek nepagilino. Tai buvę angelaičių, pavasarininkų, tretininkų organizacijoms skirtų leidinių knygynėliai. O viešąją biblioteka neva visai neilgai tvarkęs Dalinda šioje įstaigoje turėtas knygas išduodavo žmonėms už tam tikrą užstatą. Tačiau iš tikrųjų šneka apie bibliotekų užuomazgas Šimonyse nėra trumpa.
Idėją “Švieskis ir šviesk!” savo gimtinėje itin plėtojo iš Juodžiūnų kaimo kilęs Peliksas Bugailiškis (1883-1965).
Jo, teisininko, kultūros ir spaudos darbuotojo, kraštotyrininko, pastangomis 1921 m. Šiauliuose buvo įsteigta kooperatinė knygų leidimo ir kultūros bendrovė “Kultūra”. Jos būreliai labai spėriai kūrėsi visoje Lietuvoje ir 1927 m. jų veikė 250 su trimis tūkstančiais narių. Tokius lavinimosi skaitant knygas būrelius turėjo Juodžiūnų ir Šimonių miestelio raštingi asmenys. Apie tai pasakojama ir P. Bugailiškio autobiografinėje knygoje “Gyvenimo vieškeliais”.
Šviesuolis kraštiečius aprūpino knygomis
P. Bugailiškis asmeniškai 1925 m. Kalėdų švenčių proga gimtojo kaimo jaunimui prisiuntęs pundą naujausių knygų. Kitais metais Juodžiūnų bibliotekoje turėta jau šimtą knygų. Uoliausi skaitytojai buvo mokyklinio amžiaus paaugliai. Tačiau P. Bugailiškio pastebėjimu, jaunimo domėjimasis naujomis knygomis, “Kultūros” bibliotekėlių renginiai nepatikdavo katalikiškoms organizacijoms, apie juos būdavo pranešama net policijai, o netrukus po 1926 m. valdžios perversmo Ministrų kabineto nutarimu “Kultūros” būreliai buvo visai uždrausti. Taip Lietuvoje tarpukariu sunyko pasaulietinio turinio knygų pirmosios bibliotekėlės, vietoj jų kūrėsi įvairių religinių organizacijų leidinių knygynėliai.
B. Kviklio leidinyje minimi Šimonyse veikę bažnytinių organizacijų knygynėliai buvo globojami Šimonių bažnyčios klebono J. Martinaičio, kunigavusio ten 1928-1946 metais.
Bibliotekų idėja – žilutėlė senolė
P. Bugailiškiui buvo žinoma, jog dar iki lietuviškos spaudos atgavimo 1905 metais Šimonių aplinkinėse vietovėse buvo slapta platinamos literatūros nedidelių knygynėlių. Vienas iš jų ir Butėnų kaimo apsišvietusio amatininko M. Puteikio globotas. O tuo laikmečiu P. Bugailiškio gimtajame Juodžiūnų kaime uolus ūkiškų knygelių skaitytojas buvo mažažemis valstietis K. Stukas.
Taip pat užsimena, jog 1905 m. jam pavyko vieną komplektą (apie šimtą Lietuviškų knygynėlių draugijos knygų) įpiršti Šimonių bažnyčios zakristijonui Jakučiui, kuris dvejus metus davinėjo jas žmonėms skaityti. Nuolat jų ateidavo pasikeisti 17 vyrų ir 10 moterų. Tačiau klebono nurodymu šis zakristijonas turėjo užsiimti vien parapinės bibliotekėlės tvarkymu, o ne “pirmeiviškųjų” knygų išdavinėjimu.
Mokyklos biblioteka irgi turi istoriją
Šimonių miestelio viešosios bibliotekos įsteigimo data nurodoma 1939 m. sausio 1- oji. Išsamesnė šios viešosios bibliotekos veiklos istorija žinoma tik nuo pokario metų.
Tačiau kiek ankstesnių duomenų apie šimoniečių naudojimąsi bibliotekos paslaugomis sužinojau iš ilgametės pedagogės, o šiuo metu Šimonių pagrindinės mokyklos bibliotekoje drauge su kolege Lina Kiliene besidarbuojančios Renetos Misiūnienės.
Šios ugdymo įstaigos bibliotekos apybraižoje rašoma, jog dėl mūsų rajono teritorijoje neseniai praėjusių Antrojo pasaulinio karo mūšių 1944 metų rudenį mokyklose užsiėmimai prasidėjo ne nuo rugsėjo 1-osios, o daug vėliau. Šimonių pradinėje mokykloje pasigesta inventoriaus ir nemažai jos bibliotekai priklausiusių knygų. Iš dokumentacijos liko žinoma, jog iš tuometinio 463 leidinių fondo 278 knygos buvo skirtos išduoti į namus. Vėliau mokyklos bibliotekoje knygų užklasiniam skaitymui labai sumažėjo, nes daugelis tarpukario laikmečio leidinių, kaip neatitinkančių sovietinės ideologijos, iš bibliotekos fondo buvo išimti. 1950 m. mokyklos, tada jau septynmetės, bibliotekoje buvo 550 leidinių, po penkerių metų – beveik du tūkstančiai egzempliorių.
Darbuotojui, tvarkančiam mokyklos knygų fondą, buvo mokama atitinkama priemoka. Kurį laiką šios pareigos buvo pavestos vadinamajai sekretorei bei budinčiajai valytojai, skambindavusiai pamokoms. Tarp stropiai atlikdavusių bibliotekinį darbą minimos Živilė Tiškienė, Audronė Jankauskienė. Mokyklos bibliotekoje padirbėti būdavo leidžiama ir stropiems mokiniams.
Knygos perkeldinėtos į kabinetus
Nuo 1972 metų, vidurinei mokyklai įsikūrus naujame rūme, jos bibliotekai irgi buvo skirtos erdvesnės patalpos. Tačiau tuo metu bendrojo ugdymo mokyklose buvo diegiama kabinetinio mokymo sistema, tai dalis knygų buvo perduota dalykų kabinetams.
Mokyklos bibliotekininke ilgai dirbo mokytoja J. Šarkauskienė, patiko būti tarp knygų ir jas įteikinėti skaitytojams Almai Senvaitienei, Raimondai Domžienei. Šimonių mokyklos, tuo metu dar vidurinės, bibliotekoje vienerius metus dirbo ir būsimoji rašytoja Renata Šerelytė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ