Prie Skapiškio, Laibiškių vienkiemyje, yra gimęs žymus Lietuvos kultūros veikėjas, Lietuvos kariuomenės papulkininkis, vienas pirmųjų lietuvių dramaturgijos kūrėjų Petras Pundzevičius-Petliukas. Keletą jo komedijų jau šiais laikais yra suvaidinę ir meno mėgėjai skapiškėnai. Prieš dvylika metų Laibiškių vienkiemyje buvo atidengta memorialinė lenta Petro Pundzevičiaus (1880-1955) ir jo brolio Stasio Pundzevičiaus (1893-1980), Lietuvos kariuomenės divizijos generolo, šviesiam atminimui.
Pasidomėjome, kaip ši memorialinė sodyba atrodo šiuo metu.
Į Laibiškių vienkiemį keliuką per pievą atradome ne iš karto. Kad tokios dėmesio vertos sodybos čia esama, nenurodė joks kelio ženklas. Gal ir gerai, nes tokią sodybą, kokią pamatėme, tikrai būtų gėda kam rodyti. Jos prieigose ramiai žolytę rupšnojo kelios karvutės. Gyvenamasis namas labiau priminė vaiduoklį nei kažkada buvusią pasiturinčio ūkininko trobą. Kiek geriau atrodė molinė daržinė praviromis durimis. Ten, matyt, kažkoks ūkininkas laiko šieną.
Prasibrauti prie įgriuvusiu stogu namo reikėjo pro dilgėlių ir kitokių žolių raizgalynę. Kad kitados čia gyventa žmonių, priminė tik pro žolynų sieną galvutes iškėlę geltonieji jurginėliai.
Kurgi pražuvo prieš dvylika metų atidengiant memorialinę lentą Pundzevičių atminimui puoselėtos viltys šiame vienkiemyje įkurti memorialinį muziejų, sutvarkyti aplinką ir paversti ją lankytojų, besidominčių mūsų šalies praeitimi, mėgstama vieta.
Šią situaciją paprašėme pakomentuoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vyriausiąjį inspektorių Kazį Stančiką. Šio pareigūno nuomone, memorialinio Laibiškių vienkiemio griūtis – savivaldos organų darbo brokas. Iki šiol ši sodyba neturi šeimininko. Yra Pundzevičių giminių, kurie bandė susigrąžinti čia nuosavybę, bet jiems nepavyko. Gal nesugebėjo įrodyti giminystė ryšių ar pan.? Tokiu atveju Savivaldybė turėjo skirti lėšų, kad šis vienkiemis būtų pripažintas bešeimininkiu, teisiškai įregistruotas. Tuomet jį buvo galima pagal įstatymą parduoti kam nors per Turto fondą už simbolinę kainą. Kita vertus, šia sodyba turėjo pasirūpinti pati seniūnija. Tuo klausimu į ją ne kartą buvo kreiptasi. Į šį reikalą paprasčiausiai nebuvo pilietiškai pažvelgta – ne mano, vadinasi, galva neskauda. Tokiais atvejais dažniausiai susizgrimbama, kai ta autentika būna prarasta. Daug kas dar daroma tik formaliai, norint pasirodyti. Pavyzdžiui, statomi paminkliniai akmenys iškilioms mūsų krašto asmenybėms ne jų gimimo vietose, bet arčiau kelių, kad visi važiuodami pro šalį matytų, kaip mes gerbiame ir puoselėjame savo praeitį.
Tiesa, Laibiškių istorija dar nebaigta. Šiuo metu per teismus dėl teisės čia susigrąžinti nuosavybę bylinėjasi viena Pundzevičių giminaitė iš Panevėžio. Ji netgi yra gimusi šiame vienkiemyje. Tad dar tebelieka vilčių, jog ši sodyba bus atkurta ir garsiųjų brolių atminimą saugos ne tik prie šimtamečio ąžuolo prikalta memorialinė lenta.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ