Rajono prekybos istoriją prisiminus

Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1905 metais buvo įsteigta Kupiškio vartotojų bendrovė. Taigi šiemet rajono vartotojų kooperatyvui sukanka 110 metų. Jo veikla prasidėjo 1906 m. Bendrovė užsiėmė prekyba, stengėsi konkuruoti su žydų prekiautojais. Ji veikė iki 1931 metų. Vėliau plėtoti prekybą plataus vartojimo prekėmis Kupiškyje ėmėsi žemės ūkio draugija. „Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį kooperatinis judėjimas išsiplėtė visame Kupiškio krašte. Kooperatinių prekybos įmonių buvo Skapiškyje, Subačiuje, Šimonyse.

Sovietinės okupacijos metais nacionalizavus kooperatines bendroves Kupiškio rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, veikė „Lietkoopsąjungos“ padalinys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Kupiškyje vartotojų kooperatyvo veikla pamažu užgeso. Tačiau žmonių, kurie dirbo prekybos įmonėse, Kupiškio krašte yra ne vienas. Dvi moterys iš jų sutiko pasidalyti savo prisiminimais apie buvusią darbovietę.

Į partiją nestojo

Janina Varnienė, baigusi Vilniaus kooperacijos technikumą, į Kupiškį dirbti atvyko 1969 metais. Pirmoji jos darbovietė buvo Paruošų kontora. Šiai kontorai tuo metu vadovavo Eugenija Vosylienė (vėlesniais metais – Rimantas Semėnas). Čia jaunoji specialistė ėjo prekių žinovės pareigas. Po metų ji perėjo dirbti į „Rajkoopsąjungą“ (rajono vartotojų kooperatyvų sąjungą) vyr. instruktore organizaciniam masiniam darbui. Tas pareigas jai pasiūlė tuometinis šios organizacijos valdybos pirmininkas Vilius Pranckūnas.
„Rajkoopsąjunga“ tada jungė Kupiškio, Subačiaus ir Šimonių kooperatyvus, Paruošų kontorą, duonos gamyklą, restoraną ir valgyklas.

„Į šį darbą buvau priimta su sąlyga, kad stosiu į partiją. Ta sąlyga man buvo nepriimtina, nes net komjaunuole nebuvau. Tačiau ilgai galvos nesukau, kaip bus su ta partija. Viliojo geresnis atlyginimas, todėl ir pasiūlymą priėmiau. Prekių žinovės alga buvo 69 rubliai, o vyr. instruktorės – 90 rublių. Mano pareiga buvo rūpintis darbuotojų laisvalaikiu, organizuoti saviveiklą. Reikėdavo ir į darbovietę atvykstantiems svečiams kavos išvirti. Buvau jauna, energinga mergina. Mėgau bendrauti su žmonėmis, dainuoti, šokti, vaidinti. Naujos pareigos man patiko. Kai pradėjo mane darbovietės vadovai rimtai spirti stoti į partiją, pravirkau. Nutarė, kad esu dar vaikiška, nesusitupėjusi ir daugiau nebekalbino. Tiesa, kai pradėjau dirbti Paruošų kontoroje, manimi buvo susidomėję saugumiečiai. Iš direktoriaus buvo mano asmens bylą pasiėmę. Grąžino gal po mėnesio. Tikriausiai domėjosi, kodėl aš ne komjaunuolė. Technikume kiekvienas moksleivis irgi turėjo savo asmens bylą. Vieną kartą man pasisekė slapta pasižiūrėti, kas gi apie mane toje byloje užfiksuota. „Neatsikračiusi religinių prietarų ir labai nusistačiusi prieš komjaunimą“, – radau tokį savęs apibūdinimą. Nepaisant tokios pasaulėžiūros man pasisekė gauti darbą, nes gerai mokiausi“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.

Struktūros pokyčiai

Pasak J. Varnienės, maždaug 1973 metais pasikeitė „Rajkoopsąjungos“ struktūra. Ji buvo perorganizuota į Kupiškio rajono vartotojų kooperatyvą. Jam priklausė prekybos centras, visuomeninio maitinimo įmonių susivienijimas, prekybos bazė ir duonos gamykla. Šiose rajono įstaigose dirbo apie 800 darbuotojų. Kiekvieno kolūkio centre, didesnėje gyvenvietėje buvo po parduotuvę ir valgyklą.
Iš pradžių Paruošų kontora ir „Rajkoopsąjunga“ buvo įsikūrusi mediniame namelyje, buvusioje S. Šeinausko g., dabar Vytauto g., kur šiuo metu yra užuolaidų salonas. Po reorganizacijos rajono vartotojų kooperatyvas buvo perkeltas į naują pastatą, kur dabar veikia darbo birža.

Maždaug 1980 m. buvo pastatytas prekybos bazės pastatas. Šiuo metu toje vietoje įsikūrusi „Bikuva“. Šio pastato kieme stovinčiuose sandėliuose veikė Paruošų kontora.
Visuomeninio maitinimo įmonių ir prekybos centro administracija dirbo pastate už restorano, kur šiuo metu yra įsikūrusi Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjunga.
Maždaug tuo laiku Kupiškio prekybos centrui vadovavo Rimantas Laužikas, prieš jį dirbo Petras Repšys. Subačiaus kooperatyvui, berods, vadovavo Juozas Buškevičius, Šimonių – Aldona Dranseikienė. Duonos gamyklos direktoriai gana dažnai keitėsi. Šiai įmonei yra vadovavęs Algis Zlotkus, Elena Navickienė, Birutė Suvaizdienė. Restorano direktorė buvo Onutė Karpavičienė, o rajono vartotojų kooperatyvo pirmininko pavaduotojo pareigas ėjo Jocas, vyr. buhalterė buvo Aldona Pranckūnienė.

Nešė ondatros kepurę

„Tais laikais geresnės prekės buvo deficitinės. Ne kiekvienas mirtingasis jų galėdavo lengvai įsigyti. Pirmiausia tomis prekėmis buvo aprūpinama rajono valdžia – partijos ir vykdomojo komiteto atstovai. Būdavo pažymima, kas prekę įsigijo. Ne tam asmeniui ją pardavęs pardavėjas galėjo net darbą prarasti. Antai tuo metu parduotuvėse nė su žiburiu negalėjai rasti džinsų. Kartą mūsų prekybos bazė gavo kelerius džinsus. Pirmiausia juos įsigijo vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Netrukus tokio pat dydžio džinsų prireikė tuometinio rajono komunistų partijos komiteto pirmojo sekretoriaus Stasio Tamošiūno sūnui. Tačiau tokio dydžio tebuvo tie vieninteliai jau parduoti džinsai. S. Tamošiūnas pareikalavo, kad pardavėja pasakytų, kas juos nusipirko. Ji neišdavė. Tuomet rajono partijos galva įtūžęs pasakė, kad ta darbuotoja čia daugiau nedirbs. Kitą dieną jai teko palikti darbovietę.

Rajono vartotojų kooperatyvo vadovas V. Pranckūnas buvo atleistas dėl to, kad pirmajam rajono partijos komiteto sekretoriui nešė prastai supakavęs ondatros kepurę. Kažkas ją nešant pamatė. Pasklido Kupiškyje kalbos, kaip ta deficitinė kepurė atsirado ant svarbiausio tuo metu Kupiškyje žmogaus galvos. Tai kepurės savininkui nepatiko.
Rajono partijos vadovybei buvo sunku įtikti. Dėl niekų tarnybą turėjo palikti ir V. Sklėrius, buvęs prekybos centro direktorius. Partijos kritikos strėlės nuolat kliudė ir prekybos bazės sandėlio darbuotojas, kad jos, neva, pasipuošusios lyg karalienės, kad per daug demonstruoja deficitus“, – pasakojo pašnekovė.

Kiti deficitai

J. Varnienei, nors ir dirbo prekybos organizacijoje, niekas per kitas duris prekių nedalijo. Mėsos parduotuvėje iš ryto, kaip ir kitiems gyventojams, reikėdavo eilę užsiimti, kad nusipirktų kaulų ir subproduktų. Prieš šventes apelsinai, konservuoti žirneliai, tirpi kava, ikrai, geresni mėsos gaminiai buvo skiriami rajono valdžiai. Kai kurie deficitinių produktų paketai buvo jos atstovams dalijami ir už dyką. Eiliniai prekybininkai gaudavo tai, kas likdavo iš tų ponų davinio. Tik prieš Atgimimą visiems prekybininkams tapo tie deficitai labiau prieinami.

„Stigo ne tik kokybiškesnių maisto prekių. Antai norinčiųjų nusipirkti tualetinio popieriaus eilė prie tuometinės universalinės parduotuvės (dabar Vytauto g. MAXIMA) nusidriekdavo iki pat buvusio knygyno (dabar sporto prekių parduotuvės) kampo. Didžiulės pirkėjų spūstys susidarydavo, kai žmonės sužinodavo, kad į universalinę parduotuvę atvežė batų, apatinio trikotažo ar kitokių drabužių. Geresnį paltą galima buvo įsigyti tik su rajono vartotojų kooperatyvo pirmininko leidimu. Tuomet ir man leido nusipirkti lamos paltą. Tikrai kokybiškas drabužis pasitaikė. Jį ir dabar tebenešioju“, – dalijosi prisiminimais buvusi prekybos darbuotoja.

Nuo saviveiklos organizavimo iki vadovavimo

Pasak J. Varnienės, prekybininkai anuomet buvo susibūrę į moterų ir vyrų vokalinius ansamblius, agitbrigadą. Pastarosios pasirodymams Valdemaras Kukulas rašė scenarijus ir kupletus. Meno mėgėjų veikloje galėjo dalyvauti daug žmonių. Ne tik tiesioginiai parduotuvių ar prekybos organizacijų darbuotojai. Mat prekybos kooperatyvo nariu galėjo tapti eilinis žmogus, sumokėjęs tam tikrą nario mokestį. Ta narystė jam suteikdavo teisę dalyvauti visuotiniuose kooperatyvo narių susirinkimuose ir rinkti šios organizacijos vadovus. Tokie rinkimai buvo tik formalumas, nes į vadovaujamus postus žmonės būdavo skiriami partijos nurodymu.

Pašnekovė sakė, kad jai irgi teko metus vadovauti rajono vartotojų kooperatyvui. „Tai jau buvo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1996 m. mane iš trijų kandidatų išrinko šios organizacijos pirmininke. Tai buvo tikrai demokratiški rinkimai. Tuo metu rajono vartotojų kooperatyvas turėjo 1,5 mln. litų skolų. Sugebėjau jas sumažinti iki 700 tūkst. litų. Tačiau buvo labai sunku kontroliuoti darbuotojus. Pavyzdžiui, ar gali ilgai tęstis veikla, jei per metus miestelio parduotuvė parduoda 1 butelį aliejaus. Pardavėjos veždavosi pačios iš urmo bazių prekes ir pardavinėdavo savarankiškai. Po metų išėjau iš darbo. Rajono vartotojų kooperatyvas dar gyvavo gal dvejus metus, kol galutinai žlugo. Kupiškyje nebeliko ir duonos gamyklos, konditerijos cecho.

Manau, taip atsitiko dėl to, kad nebuvo gerų vadovų ir organizatorių, buvo pasenusi įranga. Reikėjo investicijų, kreditų. Be to, žengti į priekį trukdė ir griozdiška rajono vartotojų kooperatyvo struktūra.
Visgi Lietuvoje kooperatinė prekyba dar gyvuoja ne viename Lietuvos rajone. Matyt, ten atsirado gebančių racionaliai šią organizaciją pertvarkyti žmonių“, – pokalbiui baigiantis sakė J. Varnienė.

Iš Aldonos Jonušienės prisiminimų

Siekė tobulėti

Kupiškio „Rajkoopsąjungoje“ A. Jonušienė pradėjo dirbti 1967 m. tik baigusi Skapiškio vidurinę mokyklą. Šis darbas nebuvo gerais pažymiais abitūros egzaminus išlaikiusios merginos svajonė.
„Mamytė pradėjo sirguliuoti ir tėvai nusprendė, kad nors vieną vaiką iš penkių reikia pasilikti arčiau namų. Kitus keturis vaikus jie jau buvo išleidę į mokslus.

Su bendraklase išdrįsome nuvažiuoti į tuometinį rajono vykdomąjį komitetą paprašyti, kur nors įsidarbinti. Mano draugę paskyrė į kaimo parduotuvę pavaduoti susirgusios pardavėjos, o mane – į „Rajkoopsąjungos“ sandėlius sąskaitybos darbuotoja. Mane įdarbino tuometinis šios organizacijos valdybos pirmininkas Vilius Pranckūnas – labai protingas, darbštus, tolerantiškas vadovas. Didžioji mano mokytoja, išmokiusi visų prekybos subtilybių, buvo Danutė Karvelienė. Ji dirbo prekybos sandėlio vedėja“, – kalbėjo pašnekovė apie darbo pradžią.

A. Jonušienė supratusi, kad išvykti mokytis nebeturės sąlygų, nusprendė mokytis neakivaizdiniu būdu. Įstojo į Kauno prekybos technikumą ir ten įgijo prekių žinovės specialybę. Dirbo sandėlio vedėja, prekių žinove, prekybos zonos (kaimo parduotuvės buvo suskirstytos į tam tikras zonas, vėliau jos buvo sujungtos į ūkiskaitinį susivienijimą „Lėvuo“) vedėja, prekybos centro direktoriaus pavaduotoja, didmeninės prekybos skyriaus viršininke, prekybos bazės direktore. Buvo pageidaujama, kad einantieji vadovo pareigas turėtų aukštąjį išsilavinimą. Todėl įstojo į Maskvos kooperatinio instituto Vilniaus neakivaizdinį fakultetą, kur įgijo prekybos ekonomikos ir organizavimo specialybę. Šį institutą baigdavo visi kooperacijos įvairių grandžių vadovai ir viršininkai, panorėję mokytis.

Apie buvusius kolegas

„Daug geros darbo patirties, pagalbos ir pamokymų gavau iš savo pirmtakės Zitos Zilporienės. Ji buvo labai darbšti, protinga, atsakinga, atsidavusi prekybai darbuotoja.
Man teko dirbti, kai „Rajkoopsąjungai“, po reorganizacijos rajono vartotojų kooperatyvui, vadovavo V. Pranckūnas, Stasys Žvirblis, Petras Čepulis, Petras Grimailovas, Antanas Laurėnavičius, Vytautas Andrijauskas.
Daugiau norėčiau pasakoti apie prekybos bazės kolektyvo žmones. Visi darbuotojai dirbo labai koncentruotai, susitelkę, padėdami vieni kitiems. Tik gerais žodžiais galiu paminėti buhalteres Stasytę Malkevičienę, Dalią Jukonienę ir kitas buhalteres. Visas prekybos bazės darbas gulė ant prekių žinovų pečių.

Beveik visas kooperatinės prekybos laikotarpis buvo deficitinių prekių laikotarpis. Todėl tinkamai paskirstyti tas prekes prekių žinovėms buvo sunkus uždavinys, bet jos jį atlikdavo sąžiningai, kruopščiai. Norėčiau paminėti keletą šių darbuotojų, kurios ir vėliau sėkmingai susidorojo su naujais gyvenimo iššūkiais, sugebėjo puikiai pritapti ir pradėjusios dirbti kitur. Tai Danguolė Smičienė, Genovaitė Malinauskienė, Birutė Miciūnienė, Nijolė Vaitiekūnienė, Nijolė Zavackienė, Jadvyga Jonuškienė, Regina Valiukaitė, trumpiau dirbusios Janina Večkienė ir Birutė Baguškienė. Dabartiniai jų vadovai pasidžiaugia, kad turi tokių motyvuotų dirbti žmonių.

Materialiai atsakingą darbą sėkmingai dirbo sandėlių vedėjos Olga Četkauskienė, Danutė Jakubina, Aldona Strolienė, Rita Jonušienė, Rima Užusienienė, Vanda Vilėniškienė ir kitos. Darbo sąlygos joms pagerėjo, kai persikėlėme į naujas prekybos bazės patalpas Technikos g. 4 (dabar „Bikuvos“ prekybos centras). Labai gerai dirbo sąskaitybos darbuotojos Valė Adamsienė, Rima Latvienė, dispečerė Ona Vaivadienė.

Atskirai noriu paminėti prekybos bazės direktorės pavaduotoją, buvusį ilgametį Subačiaus kooperatyvo valdybos pirmininką Juozą Buškevičių. Jis buvo atsakingas už darbo saugą, už prekių iškrovimo ir išvežiojimo po parduotuves organizavimą, prekybos bazės ūkio būklę. Jis patikėtas pareigas taip pat atlikdavo sąžiningai, buvo darbštus, tolerantiškas, mandagus.
Turiu būtinai paminėti ir darbščius prekių išvežiotojus vairuotojus-ekspeditorius Artūrą Remeikį, Gintarą Songailą, Ričardą Dyrą, Stanislovą Bagdoną, Gediminą Baroną, vairuotojus Arvydą Šemetą, Algį Pukėną. Visi jie buvo atsakingi ir savo darbą mėgstantys vyrai“, – kalbėjo A. Jonušienė.

Linksmai ir su nostalgija

Pasak A. Jonušienės, darbuotojų laisvalaikį, be valdybos darbo organizavimo, organizuodavo dvi šaunios rajono vartotojų kooperatyvo organizacinio skyriaus darbuotojos Janina Varnienė ir Aldona Baltrūnienė. Kiekvienais metais liepos pirmą savaitgalį visi darbuotojai su šeimomis minėdavo Kooperacijos dieną. Prie Šventosios upės, Mikieriuose, dvi dienas vykdavo įvairios sporto ir meno saviveiklos varžybos. O kiek aplankyta miestų ir šalių: Tbilisis, Minskas, Sankt Peterburgas ir kiti.
„Taip ir pralėkė mano beveik trys dešimtmečiai darbuojantis prekybos srityje. 1994 metais išėjau iš to darbo.

Beveik visi buvę mano bendradarbiai neprašo pašalpų, susirado kitus darbus ir tęsia savo darbinę veiklą. Daug jau yra išėjusių į užtarnautą poilsį arba nebėra tarp gyvųjų. Prie visko galima priprasti, viską išmokti. Reikia tik norėti dirbti, – išsakė savo požiūrį pašnekovė. – Manau, kad kiekvieno čia paminėto žmogaus gyvenime kooperacija paliko vienokį ar kitokį pėdsaką, gerus prisiminimus ir nostalgiją.“

A. Jonušienės manymu, Kupiškio kooperatinė prekyba sunyko dėl to, kad rajono vadovai leido privatizuoti visas centrines parduotuves, o kooperacijai paliko tik smulkias kaimo parduotuvėles. Jos dėl didelių išlaidų nesugebėjo konkuruoti su privatininkais.

——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ