Linas Kojala
Realios Katalonijos nepriklausomybės tikimybė nėra didelė, bet politinio stabilumo tikėtis Ispanijoje artimiausiu metu nereikėtų.
Spalio 27 dieną Katalonijos regioninis parlamentas paskelbė nepriklausomybę. Toks sprendimas priimtas nepaisant fakto, kad bendro susitarimo nebuvo – didelė dalis Katalonijos nenori nepriklausomybės. Tą įrodo ne tik protestai gatvėse, bet ir faktas, kad regioniniame parlamente už – balsavo tik 70 atstovų iš 135. Be to, Katalonijos valdžia pasirėmė spalio pradžioje vykusiu chaotišku referendumu, kuriame balsavo vos apie 40 proc. katalonų. Tiesa, iš jų 90 proc. pasisakė už atsiskyrimą nuo Ispanijos. Manoma, kad didžioji dalis neatėjusiųjų taip elgėsi ne tik baimindamiesi susirėmimų, bet ir paprasčiausiai nenorėdami paremti iniciatyvos.
Centrinė Ispanijos valdžia paskelbė, kad toks Katalonijos parlamento sprendimas yra neteisėtas. Iškart po to regione įvestas tiesioginis valdymas, kitaip tariant, regiono autonomija suspenduota, o teisė priimti sprendimus perėjo Madridui. Taip pat pranešta, kad Katalonijoje dar iki Kalėdų įvyks pirmalaikiai regioniniai rinkimai, po kurių tikimasi tęsti dialogą ir išspręsti konfliktą.
Ir vis dėlto – kodėl nemaža dalis katalonų nori atsiskirti nuo Ispanijos? Yra trys svarbiausios priežastys.
Visų pirma, šis regionas turi istoriškai susiformavusią savitą kultūrą ir kalbą, kurios skiria jį nuo kitos Ispanijos dalies. Pavyzdžiui, mokyklinukai šiame regione mokosi ir laiko egzaminus tik katalonų kalba.
Antra, Katalonija mano, jog atsiskyrimas būtų ekonomiškai naudingas. Šis regionas yra turtingas – jo ekonomika didesnė nei visos Graikijos ir panaši į Airijos bei Danijos. Visgi akcentuojama, kad Katalonijos gyventojai sudaro apie 16 proc. Ispanijos populiacijos, tačiau į bendrą Ispanijos biudžetą kasmet įdeda apie 20 proc. visos Ispanijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tad atsiskyrimas, nepriklausomybės šalininkų teigimu, leistų sutaupyti.
Trečia, kadangi Katalonija apsibrėžia kaip atskiras politinis vienetas, atsiranda poreikis savarankiškam interesų atstovavimui, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ar Jungtinėse Tautose. Ispanijos centrinė valdžia, katalonų teigimu, neapgina jų interesų.
Visgi tikėtis, jog Europos žemėlapyje netrukus atsiras nauja valstybė, nederėtų. Tą lemia ne tik aplinkybė, kad pati Katalonija nėra vieninga, bet ir faktas, kad niekas neskubėtų jos pripažinti. Europos Sąjungos (ES) ir atskirų žemyno šalių, taip pat JAV, lyderiai pareiškė palaikantys Madridą, o ne katalonus. Priežastis – paprasta: baiminamasi, jog Katalonijos nepriklausomybė pradės domino efektą. Italijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse yra regionų, kurie taip pat norėtų atsiskirti, tad Katalonija taptų jų sėkmės istorija. Be to, Katalonija norėtų būti ES narė, tačiau tapusi nepriklausoma turėtų į šią organizaciją įstoti iš anksto – galėtume neabejoti, kad Ispanija tam labai priešintųsi.
Tad suirutė Ispanijoje tęsiasi, bet tai nebūtinai reiškia, jog netrukus atsiras nauja valstybė.