Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos anglų kalbos mokytojai Vilmai Balčiūnaitei pasitaikė neeilinė proga kartu su 19 atstovų iš penkiolikos šalių dalyvauti aplinkosaugos mokymuose Vokietijoje. Jų metu pedagogė ne tik domėjosi atliekų rūšiavimu, maisto švaistymo bei kitomis ekologijos problemomis, bet ir aplankė vieną įspūdingiausių į UNESCO pasaulio gamtos paveldo sąrašą įtrauktų objektų – Vadeno jūros nacionalinį parką Langeneso saloje. Mokymų dalyviai galėjo pamatyti jūros potvynius ir atoslūgius bei stebėti migruojančius paukščius, kurių per dieną čia apsistoja per tris milijonus.
Apie mokymų Vokietijoje reikšmę ir patirtus įspūdžius kalbinome pačią šeštus metus Kupiškio L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje dirbančią anglų kalbos vyresniąją mokytoją V. Balčiūnaitę.
Papasakokite, kaip Jums atsirado galimybė išvykti į mokymus Vokietijoje?
Tiesiog užpildžiau anketą internete ir man buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse. Turėjau papasakoti, kokius aplinkosaugos projektus vykdo mūsų gimnazija, kokias akcijas, renginius organizuoja. Taip pat teko surašyti, kur pati dalyvavau ir kokia mano nuomonė apie aplinkosaugą. Anketą išsiunčiau į Britų tarybos atstovybę Vokietijoje, kur ji ir buvo pastebėta. Iš dviejų šimtų pretendentų buvo atrinkta 20 asmenų iš penkiolikos Europos šalių. Iš Lietuvos pasisekė man ir dar vienai studentei iš Vilniaus.
Projekte galėjo dalyvauti 20-30 metų asmenys, kurie dirba su jaunimu ir turi bent truputį patirties aplinkosaugos srityje. Šie mokymai nėra tradiciniai. Britų taryba užsiima įvairiais mokymais ir bendradarbiaudama su programa „Veiklus jaunimas“ reguliariai sugalvoja panašių projektų.
Kaip vyko mokymai?
Mokymai „Vadeno jūros klimatas ir jo kaita“ vyko balandžio 23-28 dienomis Vokietijoje Langeneso saloje. Čia yra žinomas Vadeno jūros nacionalinis parkas, kuris įtrauktas į UNESCO gamtos paveldo objektų sąrašą. Šis regionas garsus potvyniais ir atoslūgiais. O atoslūgių metu migruojantys paukščiai sustoja saloje pasimaitinti.
Mokymų dalyviai turėjo galimybę pasivaikščioti jūros dugnu atoslūgių metu ir stebėti čia atskridusius sparnuočius. Matai tik jų debesis. Kaip vadovai sakė, per dieną saloje įmanoma pamatyti apie 3 mln. paukščių. Jų negalima vaikyti, gąsdinti, maitinti.
Man tai pasirodė panašu į mūsų Ventės ragą. Tik keista buvo vaikščioti vieta, kuri nuo jūros kranto nutolusi per 300 metrų. Rodos, vaikštai per paprastą smėlį, o iš tikrųjų mindai visą jūros dugno ekosistemą.
Mūsų komanda buvo supažindinta su šios salos aplinkosaugos taisyklėmis. Mokymų metu vyko paskaitos, praktiniai užsiėmimai, diskusijos, debatai.
Seminaro darbotvarkė buvo tokia įtempta, kad mokėmės nuo 8 valandos ryto iki dešimtos vakaro. Po salą teko vaikščioti pėsčiomis, geriausiu atveju važiavome dviračiais. Taigi poilsiui laiko neturėjome, nors ir labai prašėme nors poros valandų sau.
Kas paliko didžiausią įspūdį?
Įspūdžių tiek daug, kad sunku viską ir papasakoti. Iš tiesų aš esu gana nutolusi nuo aplinkosaugos srities, todėl man mokymuose viskas atrodė nauja ir įdomu. Labai sužavėjo jūros muziejus. Čia lankytojai gali kišti rankas į atvirus akvariumus, bendrauti su gyvūnais, klausytis gido pasakojimų apie juos.
Saloje tik 24 gyvenamieji namai, kurie stovi ant pakilumų. Mat po potvynių kartais jie būna apsupti vandens, ypač po audros. Bet žmonės ten jau pripratę.
Ką iš tų mokslų galėjote parvežti į savo kraštą?
Mokymų tema buvo „Vadeno jūros klimatas ir jo kaita“. Savame krašte gali pritaikyti paukščių stebėjimą – jie juk migruoja ir pro Lietuvą. Tokie pat atsinaujinantys Vokietijos resursai. Lankėme vėjo jėgaines. Jų šeimininkai pasakojo, kaip visa tai veikia, kaip energija gaunama, kaip eksploatuojama, kiek tai naudinga gamintojui.
Savo gimnazijoje mes rengiame nemažai įvairių nedidelių projektų. Ir jei pavyks, surengsime tarptautinį projektą su turkais, kurie dalyvavo mokymuose, jaunimo ugdymo aplinkosaugos tema. Tikimės, kad mums pasiseks.
O pati kaip anglų kalbos mokytoja parsivežiau gana didelį angliškų terminų bagažą.
Ar galėtumėte palyginti Vokietijos ir Lietuvos gamtosaugą?
Vokietijoje labiausiai sužavėjo atliekų rūšiavimo sistema. Ten bet kuri šiukšliadėžė viešoje vietoje yra skirta kitokioms atliekoms išrūšiuoti. O pas mus šis dalykas dar nėra visiškai išvystytas – mes mokykloje turime pradėti ugdyti jaunąją kartą rūšiuoti atliekas.
O šiaip sužavėjo vokiečių priėmimas. Ten kiekvienas svečias sutinkamas itin pagarbiai, o mokytojas, ypač dar jaunas, jiems yra svarbus žmogus.
Nuotraukos iš Vilmos Balčiūnaitės asmeninio archyvo
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ