Akmenų, vandens ir žalčių apsuptyje
Važiuojant iš Subačiaus į Palėvenę pro Paulianką akį patraukia labai pasikeitusi buvusio Pauliankos malūno, pastatyto XIX a. iš akmenų ir nedegtų plytų, aplinka. Stabtelėjame pasmalsauti, kas čia taip gražiai tvarkosi. Juolab kad pastebime ir porą vyrų, triūsiančių prie vienos pastato sienos.
Mus draugiškai priėmė šių valdų šeimininkė Skaidra Vizbarienė. Moteris papasakojo, kad nebaigtą rekonstruoti buvusį malūną jos šeima nusipirko prieš trejetą metų iš architekto Algio Graužinio. Atnaujinti šį pastatą ir pritaikyti gyvenamajam namui pradėta nugramdžius viską, kas buvusio šeimininko buvo padaryta. Pati aplinka padiktavusi visų sodybos statinių stilių. Malūnas buvo statytas ant didžiulės akmenų krūvos. Tad ir dabartinio statinio pusė sienų yra sumūryta iš lauko akmenų. Iš jų ir tvora palei namą, ir ant buvusios karčemos pamatų pastatytas garažas. Dolomitinis ūkinis pastatas (buvęs kumečių gyvenamasis namas) išliko beveik autentiškas, tik su sovietmečiu dengtu šiferio stogu.
„Stengėmės tiek namo viduje, tiek išorėje naudoti tik natūralias medžiagas – jokios plastmasės ar ko panašaus. Pirmajame aukšte yra palikta trečdalis autentiškos sienos, balkiai. Kieme tebeauga dar dvarininko Komaro laikais sodinti du maumedžiai“, – pasakojo S. Vizbarienė.
Paklausta, ar nesijaučia name, stovinčiame prie pat Lėvens, drėgmės, šeimininkė atsakė, jog pirmajame jo aukšte ji šiek tiek juntama, bet vasaros karščiai, kūrenamo židinio šiluma ją greitai išsklaido.
Šioje sodyboje yra viskas, ko reikia norint žmogui gerai pailsėti: ir mums įprasta kaimiška, ir japoniška (kubile) pirtys, baigiami rengti teniso kortai.
“Požeminiame akmens mūro rūsyje gyvena šikšnosparnis, o mūsų kieme pamatyti žaltį taip pat ne stebuklas. Šių gyvūnų ir anksčiau, ir dabar knibždėte knibžda aplinkui”, – dalijosi savo sodybos įdomybėmis pašnekovė.
Kūno lultūros mokytojos specialybę turinti S. Vizbarienė šiuo metu šeimininkauja namuose ir augina jaunylį sūnų. Vyresnėlis kasdien su tėčiu verslininku Dariumi Vizbaru važiuoja į Panevėžį – vienas į darbą, o kitas krimsti mokslų į J. Balčikonio gimnaziją. Anot moters, 35 km atstumas šiais laikais nėra kliūtis. Didmiesčių gyventojai automobilių kamščiuose grįždami po darbo į namus sugaišta daugiau laiko.
S. Vizbarienė tvirtino, kad sodyboje dar daug reikia darbų nuveikti ir labai gyrė meistrus, kurie jiems padeda nuo pat pradžių įgyvendinti sodybos viziją.
Nemažai lemia statybininko žodis
Tądien prie kasdien vis gražėjančių namo sienų darbavosi kupiškėnas Vladas Murnikovas su tėvu Dmitrijumi.
„Pagal profesiją esu stalius“, – pasakojo meistras, daugelį metų dirbęs įmonėje samdomu darbininku. Dabar, išsiėmęs patentą, verčiasi privačiomis statybomis. Prieš pradedant dirbti Pauliankoje, teko įrengti vieną kitą miesto parduotuvę, rūpintis interjero apdaila.
V. Murnikovas buvusiame malūne triūsia nuo pat naujakurių atėjimo, bemaž trejetą metų. Jis teigė išsaugojęs akmens griuvėsių bei pirmųjų statybų nuotraukas. Dabar vaizdas nebeatpažįstamai pasikeitė.
Meistras sakė, jog jo nebaugina pašaliniam žmogui, regis, beviltiškos pastatų liekanos: statybininko galvoje visada gimsta idėjų, kaip atkurti vertingus statinius, kaip pritaikyti gyvenimui, kokias medžiagas naudoti. Netrukus vizija tampa tikrove.
Teritorijos šeimininkai iš pradžių tarėsi su architektais, svarstė, kaip gražiau įspūdingoje vietoje įrengti sodybą. Neapsieita ir be diskusijų su statybininku. V. Murnikovo įgudusi akis pastebi eksterjero detales, parenka tinkamas ir patvarias medžiagas. Todėl šeimininkai pasitiki jo patirtimi ir skoniu.
Pašnekovas puikiai prisimena statybų pradžią: apgriuvusiame pastate pirmiausia teko darbuotis kūju. Vėliau sienos kilo, iš aplinkinių laukų buvo gabenami akmenys. V. Murnikovas įrengė vidų, pritaikė patogumus, rūpinosi apdaila. Šiuo metu Vizbarų gyvenamasis namas baigiamas apipavidalinti. Beliko įtaisyti tvorai stogelį ir pastatyti balkonus.
Vėliau planuojama persikelti darbuotis į buvusius ūkinius pastatus, autentiškąjį kumetyną. Eilinio praeivio akiai matomas tik senas, naudoti netinkamas pastatas V. Murnikovo mintyse nesunkiai projektuojamas kaip patogus ir šiuolaikiškas svečių namas.
Darbščių meistro rankų lauks ir ne iki galo įrengti teniso kortai, aikštelės aplinkui.
V. Murnikovas patvirtino, kad vienam žmogui čia darbo per akis. Tad sūnui talkina tėtis Dmitrijus, dirba kitas meistras. Kasdien statybos verda nuo aštuntos ryto ir trunka iki vėlumos. Žiemos speigai nesustabdo darbų. Praėjusią žiemą sparčiai uždengtas vieno iš pagalbinių sodybos pastatų stogas.
Pašnekovo manymu, privati valda dėkinga kūrybai, gali joje įsirengti patogiau nei bute tarp keturių sienų. Pats gyvendamas vienoje iš centrinių miesto gatvių, nagingas meistras nuolat gražina ir savo būstą.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ, Gaila MATULYTĖ