2024/12/03

Auksarankių gaminiai tarnauja kelioms kartoms

Į dešimtąjį savo gyvenimo dešimtmetį įžengęs Petras Matulis sako, jog jo tėvoniją dabar galima pavadinti ir tarptautinių vizitų vieta, nes joje jau yra svečiavęsi vaikaičių draugai iš Danijos ir Maroko. Šie jauni užsieniečiai prisipažinę, jog jiems jauku toje senoje sodyboje, stebisi, kad čia ir visai arti gero kelio, ir tuo pačiu nuošalu. Guviam senoliui patinka, kad žmonės, nesvarbu iš kur bebūtų, patekę į jo kiemą, nori pajausti kuo daugiau praeities ir kiek įmanydamas stengiasi apie ją papasakoti. Taip pat labai maloniai jo buvo priimtos ir “Minčių” korespondentės.

Nodiejiškių kaimo vienoje iš penkių sodybų gimęs, užaugęs ir kur nors toliau nevažinėjęs P. Matulis pabrėžia, jog šioje žemėje kurtis ūkininkų per laiką nebuvę daug norinčių, nes žemelė ne iš derlingųjų. Tačiau jo giminės šaknys labai gilios -gal per visą devynioliktąjį amžių praėjusios. O jis čia suklykęs 1913 metais, pamenąs, kai po gaisro ištikusią jų sodybą po kurio laiko buvo drebiamas ir tas molinis tvartas.

Matulių giminės kojų išmidžiotame kieme būdami stebėjomės, kad per daugybę metų šis iš vietinės statybinės medžiagos sumūrytas ūkinis pastatas taip gerai išsilaikęs. Šeimininko tvirtinimu, viskas priklauso nuo meistro. Jo tėvelis Mykolas Matulis daug kartų buvo minėjęs, jog šiai statybai vadovauti buvo pakvietęs gerą šios statybos žinovą Lašuką iš Kupiškio, o molio paruošėjų, drėbėjų ėmęs iš aplinkinių vietovių žmonių, nes norinčių užsidirbti tikrai netrūkdavę.

„Tvartas iš molio, – pabrėžia pašnekovas, – ir šalčiausiomis žiemomis būdavo šiltas, ir gyvuliams laikyti sveika“. Tarpukario laikais Matuliai laikydavo mažiausiai keturias karves, du darbinius arklius, būdavo ir gyvulių prieauglio, nuliuobdavo ir bekonų parduoti. “Iš ko gi daugiau ūkininkas gaus pajamų, jeigu ne už savo rankomis išaugintus gyvulius“, – pastebi net Pirmojo pasaulinio karo pabaigos įvykius menantis sodietis.

Mylintis savo sodybą žmogus pridūrė, jog nemažo jų tvarto prireikė ir po Antrojo pasaulinio karo sovietinės valdžios sukurtam kolūkiui. Jame buvo laikomi arkliai, kiaulės ir juodu su žmona amžinatilsį Janina tuos gyvulius prižiūrėdavę.

Kol dar savarankiškai P. Matulis ūkininkavo, naudodavosi įvairių amatininkų paslaugomis. Arkliams kaustyti, žemės dirbimo inventorių remontuoti važiuodavo į Salamiestį pas Antaną Sidarą. Kruopštaus kalvio būta. Ratus, roges P. Matulis ir aplinkiniai ūkininkai pirkdavo Kupiškio turguje, nes jame račių dirbinių būdavo apsčiai. Kupiškio turguje netrūkdavo prekiaujančių ir oda pakinktams, batams. Būdavo ir gavatai padarytų naginių. Jam šio apavo taip pat prireikdavę.

Žemę arti, šienauti, javus kirsti apsiavusiam naginėmis, kurių per vasarą sudėvėdavo gal dvi poras, jam būdavo patogiausia – ir lengva, ir kojoms, apmuturiuotoms drobiniais autais, būdavo sveika.

P. Matulis sakė, jog jo augime ankstyvais rytmečiais šeima jau neidavo spragilais javų kulti, tačiau tėveliai tokius darbus žinojo ir apie juos savo vaikams pasakodavo.

P. Matulis rodė jo išsaugotus alaus darymui skirtus kubilus, rėčkas mėsai sūdyti ir didžiąją statinę, į kurią per metus ne kartą pripildavęs paties darbo alaus. Septynių kibirų talpos statinaitės užtekdavo šeimos švenčių svečiams, giminei ir kaimynams kitomis progomis – per šventųjų Jurgio, Antano ar Baltramiejaus atlaidus.

Vienos seniausių šiose vietovėse sodybos šeimininkas parodė ir muziejinės vertės baldus. Antai seklyčioje stovinčiam stalui taip pat apie šimtą metų. Šis baldas įdomus tuo, kad su dviem stalčiais. Be įprastinio stalčiaus stalo įrankiams laikyti, yra slaptesnis, stalo gale. Tikriausiai dokumentams ar net pinigams laikyti, nes užrakinamas.

Iš Pirmojo pasaulinio karo įvykių šio sodiečio, tada dar vaiko, atmintyje išlikę tai, jog jų šeima, kaip ir aplinkiniai kaimynai, su gyvuliais ir kitu turtu nuo galimo fronto traukėsi į Puznos mišką ir ten gal savaitę išbuvę grįžo atgal. Nors sodybos pakraštyje buvo iškasę slėptuvę, tačiau į ją nė karto skubėti nereikėjo. Iš tų laikų dar vienas nuotaikingesnis pasakojimas: Salamiestyje stovėjusio rusų dalinio vyresnieji buvo sumanę prisipjauti gyventojų vištų ir skaniai papuotauti, tačiau tuokart kaip tik gavo įsakymą žygiuoti toliau, tai ir išėjo alkani.

Pasak P. Matulio, kaimiečiams būdavo įprasta vienas kitam patalkininkauti prie sunkesnių ar svarbesnių darbų. Kai atsirado kuliamosios mašinos, nelengva būdavo jas iš vienos sodybos į kitą pervežti, ypač klampesniu keliu. Tardavosi, kurio arkliai stipresni. Paskaičiuodavo, kaip ką pigiau padarius. Nodiejiškiečiai į Salamiestį pieną veždavo keliese padieniui.

Patenkintas senolis, kad ir dabar jo kaimynystėje įsikūrę darbštūs ūkininkai Augenija ir Romualdas Janušauskai. Jų karvių bandoje yra ir jo karvutė. Augenija irgi Nodiejiškiuose kartu su jo vaikais užaugusi, tad visai kaip savas žmogus. Nors dukra Danutė ir sūnus Antanas ar jų jaunimas dažnai tėvuką aplanko, tačiau Ignalina ar Kaunas vis dėlto tolokai, o Janušauskų sodyba – už keliolikos metrų. Beje, pro jų kiemą nepraėjęs, nepravažiavęs pas Petrą Matulį ir nepateksi.

——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video