Adomynės krašto senimo tvirtinimu, anksčiau kiekvienas kaimas turėjo pripažintą naminės duonos kepėją. Paties bažnytkaimio gyventojai už tokio garbingo darbo išmanymą lenkia galvas prieš Marijoną Vilnonienę.
Pasak 85-ojo gimtadienio laukiančios, artimuosius ir aplinkinius savo išvaizdos ir dvasinio grožio derme džiuginančios M. Vilnonienės, jos vyrui Baliui užsibrėžus pasistatyti trobą apie 1958 metus, nė minties nebuvo, kad joje apsieisią be senovinės krosnies ir vaikai bus sotinami pirktine formine duona. Juolab kad ir šeima buvo didelė – Vilnoniai užaugino keturias dukteris ir keturis sūnus.
Jų krosnyje tilpdavo penki kepalai – tiek duonos savai šeimai užtekdavo dviems savaitėms.
Pašnekovė negalėjo pasakyti, kieno atsiliepimas, kad jos kepta duonutė gardi, lėmė, kad tokių užsakymų jai būtų nuolat. Netrūkdavo kolūkyje švenčių, talkininkų, o ir pirmininkas, gavęs iš rajono valdžios paliepimą prie rajono ribos svečius sutikti su naminės duonos kepalu ar kad tokios dovanos reikia kam nors sostinėje, labai dažnai kreipdavosi ir į ją. Kartais “tikros duonutės” iškepti jos paprašydavo ir vienu metu jų bažnytėlę aptarnavęs kunigas. Marijoną daug kas kviesdavo įvairiomis progomis ruošti vaišių ir būtinai prašydavo iškepti joms ne tik pyrago, bet ir duonos.
Dabar M. Vilnonienė pasakojo: “Kol turėjau sveikatos, buvo krosnis, visi rakandai duonai kepti, tol niekam tokios paslaugos ir neatsakydavau. Kartais vieno kepimo ir neužtekdavo.
Nors, pasak ponios Marijonos, savarankiškai pirmąją duoną iškepė jau būdama Vilnonienė, tačiau kaip viskas daroma, buvo įsidėmėjusi stebėdama savo mamos visą tą ruošą. Jaunamartei reikėjo duonkubilio ir jai daugybę metų tarnavo uošvio Jono Vilnonio padarytas rakandas.
Iš ilgametės patirties moteris pabrėžia, jog duonos minkštumą, kepalo gražią išvaizdą daug lemia miltų kokybė. O kepinio skonis – pagal šeimininkės nuo vieno kepimo iki kito išlaikomą raugą.
Moteris pabrėžė, jog krosnį kūrendavo beržinėmis arba alksninėmis malkomis ir to darbo kitam nepatikėdavo. Tinkamiausias laikas duonai pašauti būna tada, kai krosnies vidaus buvęs juosvumas jau visai išbalsvėjęs, net iki rausvumo.
M. Vilnonienė girdėdavo kitas šeimininkes bėdojantis, jog kai kurių kepimų duona būdavo išsižiojusiais šonais. Jai tokio broko pavykdavo išvengti, nes žinojo, kad kepalus reikia šauti į tokio karštumo krosnį, jog iš karto pradėtų dėtis plutelė. Pagal plutos spalvą spręsdavo, ir kada duona jau iškepusi. Ištrauktus kepalus visada apglaistydavo saldytu vandeniu, todėl paviršius ne tik suminkštėdavo, bet ir blizgėdavo. Prariekdavo tik visiškai atvėsusią duoną.
Nors, pasak M. Vilnonienės ir jos amžininkių, dabar į parduotuves privežama labai daug rūšių ir skanios duonos, tačiau prilygstančios kaimo moterų kepamai vis tiek nebūna.
M. Vilnonienė prisiminė ir jos vaikystėje būdavusias javapjūtes. Tam darbymečiui iš anksto ruošdavosi ir jos senelis Rokas Apšega, gyvenęs Kinderiuose. Jau būdamas šimtametis (mirė sulaukęs 113 metų), jis rugių kirsti eidavo apsiavęs iš karnų nupintomis vyžomis. Įsidėmėjusi ir tai, kaip senelis stebėdavo, ar gerbiama, tausojama duona. Jos atriekdavo tėvas ir, kol šeima sotindavosi, duonos kepalas būdavo ant stalo.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ