Puikiai savo amatą išmanantys žmonės visada būdavo laikomi didelėje pagarboje. Vienas iš jų – Šimonių krašte ir apylinkėse garsus siuvėjas Karolis Šližauskas. Atsiminimais apie mylimą tėvelį pasidalijo vyriausioji jo duktė fotografė Vanda Devenienė ir jos vyras Jonas Devenis. Pašnekovė apgailestavo, jog atmintyje neliko tikslių detalių, datų, nebuvo laiko įdėmiai įsiklausyti į tėčio pasakojimus, ne visko suspėta paklausti. Kiek daugiau prisiminė J. Devenis, mat su uošviu jie nemažai laiko praleisdavo vyriškai šnekučiuodamiesi.
K. Šližauskas gimė 1914 m. Ignalinos rajone, Melagėnuose. V. Devenienė sakosi nepažinojusi Karolio tėvų, savo senelių. Iš gimtinės K. Šližauskas 100 km atėjo pėsčias iki Šimonių. Mat Baltarusijos pasienyje gyvenimas buvo vargingas, siautė badas, vyko neramumai. Jis turėjo dar du brolius – Balį ir Vytautą – bei seserį Stasę (S. Skabeikienė ir dabar gyvena Kupiškyje).
Karolis su broliu Baliu Šimonyse nusipirko žemės. Patys sunkiai dirbdami statėsi namus.
J. Devenis prisiminė įdomų faktą apie uošvio brolį Balį. B. Šližauskas po karo Ispanijoje (kažkokiomis aplinkybėmis jis ten kovėsi mūšio lauke) iš tos šalies parėjo pėsčias namo. O kitas siuvėjo brolis Vytautas matė virš Šimonių bažnyčios pasirodžiusią Mergelę Mariją. Jis atbėgo uždusęs šeimynykščiams papasakoti apie stebuklą, kurį regėjo dar keli miestelio gyventojai.
Kariuomenėje nesiskyrė su adata
K. Šližauskas sakydavo, jog net sulaukęs pilnametystės, jis buvo labai jaunatviško veido ir niekas netikėjo, kad yra šaukiamojo amžiaus. Tačiau tarnaudamas Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ėmė garsėti kaip puikus siuvėjas: siūdavo uniformas karininkams bei drabužius jų šeimos nariams. Vėliau ėmėsi darbuotis pagal dvasininkų užsakymus, profesionaliai sumodeliuodavo sutanas kunigams. Šis drabužis reikalavo ypatingo kruopštumo: daugybė smulkių sagučių tekdavo dailiai apsiūti rankomis. Beje, kunigui Blynui siuvėjas pasiuvo šiltą triušių kailio liemenę, kurios užsimanė ir kiti dvasininkai.
Uniformos reikalavo didelio meistriškumo, tačiau nuolatiniais Šimonyse apsigyvenusio siuvėjo klientais tapo ir kolūkių pirmininkai. K. Šližauskui puikiai pavykdavo golife kelnės. Kiekvieną sumanymą jis atlikdavo nepriekaištingai, buvo kruopštus ir tvarkingas.
Talentingas amatininkas iš karto matydavo kliento figūrą, pastebėtus trūkumus stengdavosi užmaskuoti drabužio linijomis.
Užtat moterims nemėgo siūti. K. Šližauskui nepatikdavo suknelių raukiniai, įsiuvai, “išraityti kalneliai”. Moteris jis siųsdavo pas tos pačios lyties siuvėjas – esą jos geriau tas subtilybes išmano.
Svajonių jaunikis
Garsusis siuvėjas dar ir puikiai muzikavo. Tiek šokių vakaruose, tiek vestuvėse bandonijos melodijas lydėjo sodraus tembro dainos.
K. Šližausko žmona Aleksandra Domžaitė taip pat atkeliavusi iš tolimo krašto – Liltupių kaimo (Švenčionių r.). Jos šeima apsigyveno Butkūnuose, Šimonių girelėje.
Kaip prisiminė V. Devenienė, jos mama netikėjo, kad gražuolis kaimo dainininkas K. Šližauskas išsirinks ją į žmonas. Visoms to jaunuolio reikėjo, visos gegužinėse jam meiliai šypsojosi.
Ištekėjusi Aleksandra neapleido pamėgto etnografijos ansamblio. Šimonių bažnyčios chore jos balsas išsiskyrė iš visų. Kartu su vyru jie dalyvavo koncertuose, vyko į kitus miestus.
Šližauskai užaugino septynias atžalas – keturias mergaites ir tris berniukus. Pirmagimė Vanda buvo tėčio numylėtinė.
Karaliuko laukė visi
Kaip pasakojo duktė Vanda su vyru, tėvelis iš Rygos parsivežė (ar parsinešė) metalinį siuvimo mašinos “Husqvarna” korpusą, pritaisė pakojį. Šį darbo įrankį labiausiai saugojo. Jis buvo tvirtas, sukabindavo net keturgubą kailį.
Sovietiniais laikais siuvėjas K. Šližauskas važiuodavo per žmones ir siūdavo. Būdavo, įsimeta siuvimo mašiną į arklinį vežimaitį ir iškeliauja į kaimus. Apsistojęs kokioje nors šeimoje, apsiūdavo visus jos narius ir vėl traukdavo toliau.
Siuvėjas buvo laikomas didžiulėj pagarboj. Tais laikais jo siūtus drabužius žmonės ypatingai vertino, nebuvo rūbo, kurio jo įgudusios rankos nepasiūtų. Tiesa, žemo ūgio K. Šližauskas aplinkinių buvo meiliai vadinamas Karaliuku. Senelio garbei Karoliu pavadintas vienas iš jo anūkų.
Draudimų nepaisė
Taip po kaimus K. Šližauskas keliaudavo iki 1970 m. Vėliau sovietų valdžia uždraudė užsiimti namų verslu, tad siuvėjas darbo kampelį įsirengė palėpėje, prie mažo langelio, kur iki vėlumos tarškėjo siuvamoji – juk reikėjo šeimą išlaikyti.
Darbščių tėvelių dėka (mama dirbo fermoje) septynetukas buvo aprengtas ir sotus. “Tai yra mano vaikai, ir aš turiu juos išlaikyti,” – sakydavo atsakingas ir užsispyręs šeimininkas. V. Devenienė prisimena, kad tėtis namiškiams pasiūdavęs paltus, kostiumėlius, tais laikais parduotuvėse būdavo sunku ką nors rasti. Tėtis drabužius nepriekaištingai išlygindavo. Tiesa, lygintuvas tuomet buvo anglimis kaitinamas – išnešdavo į lauką, kad vėjas žarijas įpūstų.
Vėliau savo dukrai Vandai žadėjo padovanoti namelius, bet kadangi vaikai įsikūrė patys, K. Šližauskas sakė: “Bent jau mašinytę paimkit dovanų”. Dar ir šiandien Devenių namuose tarsi brangiausia relikvija saugoma tėčio siuvamoji.
K. Šližauskas, pakirstas ligos, mirė 1984 m. Palaidotas Šimonių kapinaitėse.
Po visą Lietuvą pasklidę garsaus siuvėjo vaikai ir dabar dažnai susitinka. “Taip jau tėvelių esam išmokyti,” – šypsosi fotografė V. Devenienė, prisiminusi tėčio norą, kad atžalos nesiimtų jo amato. Niekas iš K. Šližausko vaikų netapo siuvėjais.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ