Penktadienio popietę Kupiškio kultūros centro didžiojoje salėje visuomenei buvo pristatyta knyga “Tai bent vestuvės„.
Šio leidinio, susieto su “Senovinių kupiškėnų vestuvių„ premjerinio spektaklio 40-čiu, laukta nuo praėjusios vasaros pabaigos, nes manyta, jog toks renginys sutaps su dar senuosiuose kultūros namuose 1966 m. rugsėjo 10-ąją pirmą kartą suvaidintų “Vestuvių„ keturiasdešimtmečiu. Tačiau dėl įvairių aplinkybių knyga vėlavo, tačiau, pasak vieno iš jos sudarytojų Algimanto Jasaičio, ji vis dėlto Kupiškį pasiekė unikalaus kultūrinio reiškinio sukaktuviniais metais, prieš pat Kalėdas.
Daugelis atėjusiųjų centro fojė skubėjo įsigyti šį jau vien iš pažiūros labai patrauklų leidinį ir skubėjo atsisėsti salėje, kad iki renginio pradžios dar suspėtų jį pavartyti. Todėl dažnas, vėliau girdėdamas taip pat šios knygos sudarytojo Andriaus Kleniausko pastebėjimą, jog “Tai bent vestuvės„ tikriausiai gali pretenduoti ir į mokslinį veikaliuką, tokiai Etnografijos muziejuje dirbančio istoriko nuomonei visiškai pritarė.
Iš tikrųjų šis tik 200 puslapių leidinys labai informatyvus, ir ypač apie Kupiškio kraštą išgarsinusių “Vestuvių„ ištakas. Jos, tarsi šaltinis, 1922 metų vasarą išsiveržė D. Šlapelienės, Petrylienės, Juzės Mikalauskienės ir kitų moterų bei vyrų pasidainavimais pas miestelėnę Oną Glemžienę-Simonavičiūtę, kultūrininkių Stefanijos, Mikalinos ir Elvyros Glemžaičių, motiną, kuri tuo metu buvo jau įpusėjusi septintąją dešimtį ir pasiryžusi įvykdyti jaunystėje ne kartą girdėtą kanauninko Kleofo Kozmiano (1840-1893) raginimą motinoms nenusinešti gražių dainų, sutartinių, šokių ir parėdnių į kapus, o išmokyti jaunimą jas dainuoti ir senovės parėdnius ir papročius gerbti. Nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios žinomos ir gegužinės “Pyragių beržytoj„, o 1934 metų tokio suėjimo programai “Senovės mylėtojų„ būrelis jau ruošė “Kupiškėnų senoviškas vestuves„, kurios buvo parodytos ir Kaune įvykusiame Moterų katalikių draugijos kongrese.
Pasak knygos sudarytojų, Kupiškio etnografijos muziejaus fonduose aptikti dar pokario metais parašyti atsiminimai apie “Senovės mylėtojų„ būrelio narių pastangas prisiminti senuosius šeimos švenčių ir buities papročius padėjo kuo išsamiau ir teisingiau atskleisti, kas davė impulsą “Senovinių kupiškėnų vestuvių„ spektakliui atgimti po 26-erių metų ir tapti tautinės savasties šviesuliu visai Lietuvai.
Be daugybės šio spektaklio įvertinimų respublikiniuose ir rajoniniuose laikraščiuose, skleidė garsą apie jį filmas, vaidinimas dideliu tiražu įrašytas dviejų plokštelių komplekte. Didelė dovana šiam kolektyvui, Kupiškio kraštui buvo ir 1980 metais išleista knyga “Pasakoja kupiškėnai„.
Nėra reikalo svarstyti, kuri iš jų vertingesnė. Reikalingos abi. Pirmojoje iš jų – be spektaklio režisieriaus ir Piršlio vaidmens atlikėjo Povilo Zulono išsamaus pasakojimo apie meno kolektyvo susibūrimą, gastroles ir spektaklių metu išgyventas euforijas, rašytojo Juozo Baltušio autoritetingo žodžio, sužinome ir kone penkiasdešimties vaidintojų ir paprastas, ir sudėtingas biografijas.
Pasak knygos “Tai bent vestuvės„ sudarytojų, jų tikslas buvo kitas – prie šio unikalaus meno kolektyvo istorijos metmenų, pridėti ir atsiminimus žmonių, dešimtmečius gyvenusių šio kolektyvo vaidmens savo rajono kultūriniame gyvenime, o su gastrolėmis nusprūdusio net į užsienį, rūpesčiais. Pateikta vertinimų įžymių šalies kultūrininkų prof. Vytauto Jakelaičio, paveldosaugininko Jono Rimanto Glemžos, etnografės Angelės Vyšniauskaitės, Audronės Kaukienės, Lietuvių folkloro teatro vadovo Povilo Mataičio, kalbininkės Klementinos Vosylytės, kraštotyrininkės Irenos Seliukaitės ir kitų.
Visas pluoštas atsiminimų žmonių, nuolat buvusių su vestuvininkais – nuo tuometinio kultūros skyriaus vedėjo A. Jasaičio iki etnografinio teatro autobuso vairuotojo Algio Kopūsto.
Pastarosios knygos pristatyme dalyvavo ir keletos vertinimų autoriai iš sostinės – J. R. Glemža, A. Šidlauskas, poetas ir publicistas Valdemaras Kukulas.
Jie visi palankiai atsiliepė apie A. Jasaičio ir A. Kleniausko kruopščiai sudarytą leidinį, kitų kupiškėnų pastangas turėti tokią knygą, gebėjimą rasti lėšų išleisti ją 1000 egzempliorių tiražu.
Labai vertinga, kad šioje knygoje pateiktas “Senovinių kupiškėnų vestuvių„ visų dalyvių vardinis sąrašas, o tokių žmonių, įmynusių gilią pėdą krašto kultūroje, net 110. “Vestuvės„ iš viso buvo suvaidintos 610 kartų, paskutinį sykį – Lukonių kultūros centro salėje – 1992 m. kovo 7-ąją.
Pateiktas režisieriaus P. Zulono kruopščiai registruotų spektaklių chronologinis sąrašas. Skaitytojui turėtų būti įdomu sužinoti, kur vestuvininkų keliauta, vaidinta ir šimtai žmonių graudinta dainomis, raudomis, žadinta viltis išsaugoti tautos kultūros grynuolius.
Knygoje nemažai nuotraukų iš vaidinimo istorijos, taip pat rašinių autorių, kurių net 22, portretėliai.
Leidinio “Tai bent vestuvės„ pristatymas, kurį vedė režisierė Aušra Aleksandravičienė, prasidėjo vaizdeliu iš vaidinimo “Vesėlios anoj šaly„, atliekamo Almos Pustovaitienės vadovaujamo folkloro kolektyvo “Kupkėmis„ narių. O dar prieš tai pulkelis vestuvininkių, sėdėjusių salėje apsigobusių gėlėtomis skaromis, gautomis dovanų per praėjusį spektaklio jubiliejų, net ir dainą iš spektaklio užvedė. Pasak redakcijoje apsilankiusio vieno renginio dalyvio, kaip būtų pritikę, kad prieš vaidintojams išeinant iš scenos ar kitoje scenarijaus vietelėje būtų buvę į sceną pakviesti ir salėje buvę “Senovinių kupiškėnų vestuvių„ dalyviai, jiems įteikta bent po gėlės žiedą ir tą žadėtąją knygą. Jis taip pat tvirtino, jog ne vieną įskaudino ir tai, jog tylos minute buvo pagerbtas ne visų, o tik neseniai Anapilin išėjusių su šiuo spektakliu susijusių žmonių atminimas.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ