Lanauskai – kaimas Šimonių seniūnijoje ir parapijoje. Prie Kupiškio–Utenos plento, 3 kilometrai į šiaurės rytus nuo Šimonių. Gretimi kaimai: Čvikliai, Kalnelis, Paižinys. 2003 metais buvo 4 sodybos ir 7 gyventojai.
Šimonių seniūnijos duomenimis, šiuo metu Lanauskuose savo gyvenamąją vietą deklaravę 2 žmonės, yra trys sodybos.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Šiuolaikiškumo ženklai
Važiuojant iš Kupiškio Utenos kryptimi už Jurkštų kaimo jau reikia pradėti dairytis, kad nepravažiuotume Lanauskų kaimo šalia plento. Tiesa, pakelėje nėra jokios rodyklės į šį kaimą. Galima orientuotis pagal vienkiemį su geltonuojančiu naujos statybos namu. Taigi pirmiausia čia ir užsukome.
Paaiškėjo, kad patekome į „Lanauskynės“ turizmo sodybą. Joje radome šeimininką Darių Bernatavičių. Tą dieną jis tvarkė pastato stogą. Vyras papasakojo, kad čia yra buvusi tolimos giminaitės Anelės Bernatavičiūtės sodyba. Ją moteris paliko jo tėvui. Buvo nuspręsta tą sodybą atnaujinti ir pritaikyti poilsiui.
Sodyboje tebėra senas prieškario laikais statytas molinis tvartas ir senoviška klėtis. Pasak Dariaus, sodybos lankytojai ir svečiai dažnai žavisi autentiškais šimtamečiais pastatais ir jų apsamanojusiais stogais. Būna ir tokių, kuriems senovė nelabai patinka. Ką darys toliau su šiais pastatais, kaip juos remontuos, pašnekovas dar neapsisprendęs. Dėl senojo sutrešusio sodybos namo nugriovimo apsispręsti buvo paprasčiau. Darius ūkininkas. Dirba aplink sodybą buvusią tėvų žemę, taip pat turi ir daugiau jos nusipirkęs. Verčiasi grūdininkyste. Dar darbuojasi Kupiškio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Šimonių komandoje. Tame kaime ir gyvena su šeima.
„Lanauskai – mano gimtinė. Čia užaugau su dviem broliais Raimondu ir Sauliumi. Į mokyklą Šimonyse kulniuodavome pėsčiomis maždaug tris kilometrus tiesiai per laukus pramintu takeliu. Kartais paveždavo krovininės mašinos vairuotoju dirbęs tėvas, kartais ir autobusu nuvažiuodavome.
Geriau aplankykite mano tėvus. Jie daugiau apie Lanauskus papasakotų“, – patarė Darius.
Pasiilgsta gandrų kleketavimo
Taip ir padarėme. Devintą dešimtį baigiantys įpusėti Antanas Mykolas ir Stanislava Bernatavičiai tikrai buvo puikūs pašnekovai. Juos sutikau prie senovinio namo su gražiai ornamentuotais langais kitame Lanauskų kaimo vienkiemyje. Anksčiau šis vienkiemis apylinkėse garsėjo didžiuliu gandralizdžiu ant daržinės kraigo. Kasmet gandrai jį vis tobulindavo ir plėsdavo. Kartkartėmis sodybos šeimininkui net tekdavo gandrų statinį šiek tiek sumažinti, kad stogo neįlaužtų. Po penkis gandriukus išperėdavo. Nebaikštūs paukščiai buvo. Neskrisdavo šalin, kai su mašina į kiemą Antanas atburgzdavo.
Stanislava apgailestavo, kad jau keleri metai jų sodyboje gandrai nebeperi. Medžiai užgožė gandralizdį. Gal jo paukščiai nebemato? Šį pavasarį į sodybą vėl buvo atskridęs pulkas gandrų. Vieni nutūpė ant namo, kiti – ant daržinės ir kitų ūkinių pastatų. Pasidairę valandžiukę, išskrido. Kartu su šios sodybos šeimininkais pasvarstėme, kad gal buvo atskridę savo gimto gandralizdžio pasižiūrėti čia išsiritę gandrai. Įdomūs tie paukščiai. Visko gali būti.
Antanas papasakojo ir gandralizdžio atsiradimo jų kieme istoriją. Kartą pamatė, kad gandras nutūpė ant tuo metu šiaudais dengtos daržinės ir atsineštus žabelius kaišo už stogo šiaudų, ruošiasi lizdą sukti. Tai užkėlė senas akėčias, kad lizdą galėtų ant jų įsitaisyti. Kai statė daržinės priestatą, gandralizdį teko patraukti į naujo stogo kraštą.
Iš kur šaknys
Kalbai pasisukus apie senovinį jų namą, sodybos šeimininkas sakė negalįs tiksliai pasakyti, bet jį statė ne tik jo senelis, bet gal ir prosenelis.
„Lanauskuose buvo penki Bernatavičių kiemai, o dabar likome tik mes vieni. Atrodo, kad visi tie Bernatavičiai buvo giminės, artimesni ar devintas vanduo nuo kisieliaus. Mano senelis buvo Mykolas, o bobutė Vizbaraitė iš Mieliūnų. Vardo jos nebepamenu. Buvo susilaukę daug vaikų, bet jie išmirė. Užaugo tik būsimasis mano tėvas Jonas. Mane senelio garbei pakrikštijo ne tik Antanu, bet ir Mykolu.
Mano mama buvo Uršulė Petrauskaitė iš Naivių. Tėvas mirė, kai man tebuvo pusantrų metukų. Mama dirbo kolūkyje laukininkystės brigadoje. Reikėjo burokus ravėti, šienauti, nupjautų javų gubas statyti, akmenis rinkti. Vėliau mama ištekėjo antrą kartą už Kazimiero Černiaus. Daugiau vaikų su patėviu neturėjo. Buvau vienintelis sūnus.
Trejų metų karinę tarnybą atlikau Rusijoje, Sverdlovsko srityje. Ten išmokau vairuoti mašiną, gavau vairuotojo pažymėjimą. Sugrįžęs po tarnybos įsidarbinau kolūkio vairuotoju.
Iš pradžių Lanauskai priklausė M. Melnikaitės kolūkiui, o vėliau šis kolūkis buvo prijungtas prie Šimonių kolūkio. Mano seneliai turėjo 10,5 ha žemės, bet kolūkiniais laikais kolūkiečiams leisdavo prie namų turėti tik 60 arų sodybinį sklypelį bulvėms, daržovėms pasisodinti. Visada gyvenome ūkiškai. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę susigrąžinau senelių ir tėvų žemę. Pradėjome ūkininkauti. Laikėme dvylika karvių, kiaules, kol leido, arklį. Paskutinės karvės atsisakėme tik pernai, kai žmona pasiligojo“, – pasakojo apie savo gyvenimą Antanas.
Vyras pridūrė, kad dėl to ir daržų šiemet nebesodins, nors priklaupęs dar galėtų juos ir vienas nusiravėti. Iš jų ūkio liko tik vištų pulkelis.
Lemtingas dantų skausmas
Stanislava kilusi iš Uoginių kaimo. Jos tėvai buvo Fabijonas ir Morta Goštautai. Jos ir Antano pažintis gana įdomi. Moteriai prireikė anuomet pas dantistą važiuoti į Kupiškį. Prie jo kabineto durų sutiko lūkuriuojančią amžinatilsį Jakutienę iš Lanauskų kaimo. Toji ir pasiteiravusi jos, ar turinti kavalierių. Paaiškėjus, kad neturi, nauja pažįstama pažadėjo jai pripiršti Antaniuką iš savo kaimo. Kalbos kalbomis. Į galvą jų neėmusi. Bet po kurio laiko gavo laišką iš tos pačios moteriškės su pasiūlymu atvažiuoti į svečius, kad ji galėtų supažindinti su Antaniuku.
„Kaip aš važiuosiu pas kavalierių. Tais laikais nebuvo priimta, kad merginos pas berniokus pirmos važinėtų ir tarsi siūlytųsi. Neatsiliepiau į Jakutienės kvietimą, bet piršlių sulaukiau. Netikėtai pats Antanas su piršliu amžinatilsį Vladu Breskumi iš Kinderių kaimo atvažiavo į Uoginius. Gyvenome prie vieškelio, bet iš pradžių jų nepamačiau stovėdama už alyvos krūmo. Tik išgirdusi klausiant, ar čia gyvena kažkokia mergina (mano pavardė buvo ištarta netaisyklingai), pasitraukiau nuo alyvų ir pasakiau, kad tokia čia negyvena, o aš esu Goštautaitė. To piršliui ir tereikėjo. Be galo nudžiugęs jis pareiškė, kad jiems ir reikia būtent Goštautaitės.
Kavalierius man patiko iš pirmo žvilgsnio. Truputį tą dieną pašnekėjome, susipažinome. Pas mus kambarį tuo metu nuomojosi agronomas. Tai svečiams išvažiavus apie Antaną jis pasakė: „Bravo vyras.“ Antanas mane dar kelis kartus aplankė. Netrukus ir vestuves atšokome. Lanauskuose apsipratau nesunkiai. Labai gera buvo anyta. Antano patėvio šiek tiek prisibijojau“, – pasakojo moteris.
Antanas pridūrė, kad 1973 metai jam buvo labai sėkmingi, vedė, nusipirko automobilį „Žiguli“, kolūkis skyrė vairuoti naują mašiną.
Taigi tokia keistoka, greita pažintis ir Stanislavai buvo lyg laimingas gyvenimo loterijos bilietas.
Bernatavičiai, kaip minėta, užaugino tris sūnus. Raimondas ir Saulius gyvena Vilniuje. Greičiausiai pasiekiamas, jei ko prireikia, gimtajame krašte likęs Darius. Savo apsilankymais Antaną ir Stanislavą džiugina keturios anūkės. Svarbiausia, anot jų, kad visi būtų sveiki.
Tarp miesto ir kaimo
Toliau keliuku važiuodami pro Bernatavičių sodybą pasiekėme dar vieną Lanauskų vienkiemį. Čia kiemo aptvare pirmą pavasarinę žolę skabė kelios avys. Viename sodo pakraštyje margavo sustatyti bičių aviliai.
Pasikalbėti į trobos vidų draugiškai pakvietė sodybos šeimininkas Bronislovas Nakvosas. Čia jo žmonos Irenos Nakvosienės (Chmieliauskaitės) tėviškė.
Irena su vyru prižiūri buvusią jos tėvų sodybą, daug laiko čia praleidžia, nors save jau laiko panevėžiečiais. Ten daugiau nei trisdešimt metų ištisai gyveno.
„Lanauskuose užsibuvome, kai atvažiavome prižiūrėti garbaus amžiaus sulaukusio mano tėvo Petro Chmieliausko. Jis mirė būdamas 97 metų. Mama Anelė Chmieliauskienė (Skemundrytė) buvo kilusi iš Žeimių kaimo. Mamos netekome tik jai išėjus į pensiją. Augau su broliu Rimantu. Jis jaunas mirė. Mano artimųjų kapai Šimonyse. Ten buvo laidojami dauguma Lanauskų gyventojų.
Aš mokiausi Šimonių vidurinėje mokykloje. Vėliau dirbau Šimonių valgykloje. Po vestuvių su Bronislovu apsigyvenau Panevėžyje. Vyras iš to krašto kilęs. Turime dvi dukras. Jos su šeimomis gyvena Panevėžyje. Viena dukra bendrosios praktikos slaugytoja, kita ūkvedė. Dirba ligoninėje. Vasarą čia atvažiuoja pasibūti, bet nei dukroms, nei žentams šis kraštas nėra labai savas“, – sakė Irena.
Bronislovas su tėvais Panevėžyje apsigyveno nuo septynerių metų, bet kaimo gyvenimo būdas jam nuo vaikystės įaugęs į kraują.
„Mano tėviškė prie Pajuostės, Tekoriškio kaimas. Prie medelyno. Ten gyveno seneliai, dėdės, pusbroliai. Vienas dėdė buvo Lietuvos partizanas, kurį laiką slapstėsi. Pamenu, kad su pusbroliais eidavome į Pajuostės karinį dalinį kino filmų žiūrėti.
Taigi niekada nebuvau atitolęs nuo kaimo. Man Lanauskuose patinka. Didelio ūkio neturime. Buvusią žmonos tėvų žemę, per 30 hektarų, nuomojame. Sodyboje yra du tvenkiniai. Stengiuosi į juos įleisti žuvų. Kaimelis čia ramus. Tiesa, buvo šioks toks konfliktas su žmonėmis, kurie mūsų tvenkiniuose be leidimo žvejojo. Žmonės kartais nesupranta, kas yra privati nuosavybė, kad norint, pavyzdžiui, ten pažvejoti, reikėtų savininko, kuris į tuos vandens telkinius investuoja, atsiklausti. Jei kas ateitų ir paprašytų, žvejoti leisčiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Nakvosų namuose kambarių sienas puošia įvairios formos ir dydžio ragai. Nusistebėjus, iš kur čia tiek trofėjų, Bronislovas paaiškino, kad yra buvęs medžiotojas.
Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Lanauskų kaimo vietoje nuo seno būta Pelyšų bajorkaimio, įsiterpusio tarp Pienionių seniūnijos kaimų valakų.
1640 metais Andrius Lanovskis nupirko trečdalį Onos Mažeikaitės-Ščestnavičienės palivarko, o užstatymo teise užvaldė dalį Jono Jakštovskio palivarko. Nuo Lanovskių pavardės vietovei greičiausiai ir prigijo Lanauskų pavadinimas.
1713 metais Halškai Lanovskai ištekėjus už Mikalojaus Kontrimavičiaus Lanauskai tapo viena iš Kontrimavičių giminės tėvonijų. 1784 metais Kupiškio parapijos aprašyme Lanauskai vadinami bajoro Bžeskio valda.
Minima, kad laisvieji žmonės broliai Bernatavičiai-Bernotai iš grafų Platerių Aluotų dvaro už 7000 rub. asignacijomis pirko Lanauskų palivarką su sodyba Jurkštų kaime. 1844 metais bajorkaimyje gyveno 45 gyventojai.
1861–1919 metais Lanauskai priklausė Puponių valsčiui.
1923 metais buvo 8 ūkiai ir 47 gyventojai. Nuo 1922 metų ūkininkai prašėsi išskirstomi į vienkiemius. 1930 metais matininkas Petras Kraniauskas Lanauskus išskirstė į vienkiemius. Žemė išdalyta dešimčiai ūkių, kurie beveik visi turėjo savo pavadinimus: Juozo Bernatavičiaus (Rapolo s.) – Gojelis, Justino Bernatavičiaus – Senpušis, Mykolo Bernatavičiaus – Pasodos, Jono Bernatavičiaus – Šarkupis, Vlado Dlugoborskio – Pasalys, Onos Dlugoborskaitės – Papušė, Juzefos Klivickienės – Paberžinis, Juozo Bernatavičiaus (Kazio s.), Prano Buroko, Jono Jurkšto.
Didžiausi buvo J. Klivickienės (41,47 ha), Jono Bernatavičiaus (37,08 ha) ūkiai. O. Dlugoborskaitė skundėsi, kad po išskirstymo jos žemėje atsirado keli grytelninkai, kurie atsisako mokėti nuomą už žemę.
Pro kaimą ėjo Svėdasų–Šimonių kelias. 1942 metais Lanauskuose buvo Jono Bernatavičiaus, Kajetono Bernatavičiaus, Kazio Černiaus, Antano Masiulio, Vlado Dlugoborskio, Anelės Bernatavičiūtės, Petro Raugšto, Juozo Vasiliausko, Juozo Klivicko, Marės Strigūnienės ūkiai. Iš viso 38 gyventojai. 1959 metais kaime buvo Petro Vateikio, V. Dlugoborskio, Kazio Černiaus, O. Dlugoborskaitės, Anelės Bernatavičiūtės, Petro Chmieliausko, Kajetono Bernatavičiaus namų ūkiai ir 21 gyventojas.
1979 metais buvo 16 gyventojų, 1989 metais – 9 gyventojai. Iš Lanauskų kilęs inžinierius Petras Bernatavičius. Šiame kaime pas giminaičius Chmieliauskus yra viešėjęs dailininkas Stasys Eidrigevičius. „Kupiškėnų enciklopedijoje“ apie tai liudija įdėta viena 1973 metais daryta dailininko nuotrauka iš tos viešnagės.
