NEGŲSDYK, PRIEMĖTĮ ĮDĖSI (Su garso įrašu)

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Galui kaimo riogso toki gryčia. O jei po teisybai, tai neba gryčia, o stirta plytų. Ko ti banorėt – kadai kodžių nebagyvana niekas, tai ir lungai išpitlyti, ir kas gėro babuvį, sanai išnašta.

Do seniau, kė vaikas buvau, ton gryčion asu nosį įkišus. Kų ti nosį, pulkas vaikų iš dyko buvimo čieli įlindom, įsibrovam ir nieko ti stabūklo nepamotam – tumsu, baisu, varotinkliais okys aplipo.

Katras ti šėpalas duris pagirgždano, pobauba (būktai vaidinėklys) ir išlakėm žvėgdami. Grįžį namo tylajom kėp Mogdžių pabučiovį, niekam nesisokėm.

Tadu prėš pinkiolika ar ti dvidešims matų do nebuvo mados helovynas švįst, do tokio supratimo neturėjom, o va šitais čėsais tai būt buvus oho koki madinga pramoga.

To susbaigus gryčia jau galat būt siaubo namais pavadinta, žmonas pinigus mokėt, kad galat po ti paslampinėt.

Seniau sakydavo, negųsdyk, priemėtį įdėsi, o dabar to priemėčio ieškom potys. Gol iš gėro gyvėnimo? Visko pertėkį, tiktai paukštas pieno tatrūksta.

Užsėnietiškų modų vaikoms ir užmirštam, kad Visų švinta (Visi švintiejė) ir Vėlinas svarbasnas turat būtėn.

Sanobaj protėviai tai labai Vėlinas švįsdavo – visokio volgymo pritaisydavo ir unt kapų našdavo valam, žvokį uždagdavo, kad su mirusiais zgodoj būtų, kad piktuojo nesvaidantų.

Užtat ir liaudės dainos niekas nedainuoja tėp sau paprastai, kad numira, o tėp vaizdingai – „unt vėlių solalio atsisado“, „pro vėlių vartelius išėjo“.

Apė smertį kalbadami turiam gražių pasokymų: „žmogus šaukštų padėjo“, „pobaigė vargus“. Tėp apė gėrų žmogų soko, o apė kokį netikusį tai jau kitėp – „pagaliau nusikopsta“, „užuvarta kojas“.

Mas nė vienas su saulyti negyvinsma, visiem smertis preis, tėp yrai ir bus. Tik tiem, katrė nesanai savo artimuosios pakavojį, do žėlabų nešioja, labiausiai piktumas jėma dėl visų šitų helovynų, kad užgožia švintas mirusiem atmintėn ir jų prosmį nuvėrtina.

Autorės nuotrauka