Lietuva, Serbija, Kolumbija, Indonezija, Gana, Ruanda, Honkongas. šiandien – Kambodža. Tai šalys, kur buvusi kupiškėnė Justina Kaluinaitė išbandė save per savanorystę, stažuotes, mokslus ar įgydama darbinės patirties. Daugiau nei trejus metus ji gyvena ir dirba Kambodžoje su moterų centru, bendruomenėmis, turi įkūrusi savo socialinę įmonę, kaip išorinė ekspertė konsultuoja vietines ir tarptautines organizacijas. Justina tiki, kad pagrindą daugeliui turimų kompetencijų ir žinių, padedančių globaliose bendruomenėse, padėjo sukaupti savanorystė. Nors ji ir pilietiškumo formos gali būti įvairios – vietiniu, nacionaliniu, globaliu mastu, J. Kaluinaitė sakė apie tai negalvojanti ir yra įsitikinusi, kad savanorystė tirpdo sienas, todėl niekada negali žinoti, kada ir kur atsidursi.
Bogotoje, Kolumbijoje, Justina savanoriavo aštuonis mėnesius.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Jurga BANIONIENĖ
Sėkminga pradžia
„Savanorystė – ji kaip ir yra, kaip ir jos nėra šiuo metu. Jau seniai savanorystė perėjo į darbus. Kai įstojau studijuoti Vilniuje, išvažiavau iš Kupiškio, prisijungiau prie įvairių jaunimo veiklų, tiksliau, prie dviejų iniciatyvų, ir tai man buvo savotiškas atradimas, viso lokalaus ir globalaus pilietiškumo pradžia.
Mano pirmos savanorystės patirtys buvo labai sėkmingos, turėjau labai gerą komandą ir puikius rezultatus. Tai buvo „Darom“ akcija, pirmus metus pradėta Lietuvoje, ir „Jaunimo mainai ir bendradarbiavimas“ (jaunimo veiklų organizavimas ir Lietuvoje, ir užsienyje).
Kol mokiausi, savanorystė buvo visada šalia, kaip savęs įgalinimas. Jaučiau, kad turiu daug laiko, ir galėjau jį išnaudoti kažką sužinodama, įgydama kompetencijų ir patirties skirtingose srityse, taip išbandydama, kas patinka ir tinka man“, – kaip savanorystė atėjo į jos gyvenimą pasakojo J. Kaluinaitė.
Iškart po studijų Justina išvyko į asistavimo stažuotę Serbijoje, netoli Kosovo pasienio. Ten kaip asistentė dirbo bendruomenės centre. Tai buvo dar viena labai sėkminga jos gyvenimo patirtis.
Poilsio minutė po darbų netoli Meksiko miesto. Meksika.
Su Serbija – tamprūs ryšiai
„Labai dvejojau važiuodama, nerimavau, nes tai buvo pirmas ilgesnis išvykimas septyniems mėnesiams. Klaida, kurią padariau, buvo tokia, kad tuomet informacijos apie regioną ieškojau vien internete. Tada, 2011 metais, įrašius Serbijos ir Kosovo pasienis, daug gerų naujienų rasti nepavyko – vien apie vykusį karą, Serbijos ir Kosovo konfliktą. Pagelbėjo ir drąsos suteikė ten jau buvusi lietuvė kolegė, mano programos koordinatorė Lietuvoje, ir vietinė organizacija, būsimi kolegos, kurie labai geranoriškai ir šiltai atsakinėjo į klausimus.
Atvykusi ten radau labai šiltą bendruomenę. Gyvenau miestelyje Bujanovac, kur mažos gyvenvietės privalumas, kad visi tampa pažįstami ir atpažįstami per labai trumpą laiką. Netrukus jaučiausi kaip Kupiškyje.
Bendruomenės centre koordinavau jo veiklą – tarpsektorines programas su vietiniais švietimo, pilietiniais centrais ir regione dirbančiomis tarptautinėmis organizacijomis, vietinio jaunimo (vyresnio amžiaus, kurie turi anglų kalbos pagrindus) veiklas. Labiausiai motyvavo tai, kad tiek kolegos, tiek šalia esančios tarptautinės organizacijos buvo labai atsakingos, dėjo daug pastangų ir tikėjimo į tai, ką daro.
Su Serbija aš dirbu iki šiol, šioje šalyje esu buvusi daug kartų: vykdome tarptautinius projektus, esu prisidėjusi ir prie vietinio piliečių forumo organizavimo, kolegos ir jaunimo grupės lankėsi ir Lietuvoje. Neseniai pasirodė ir mano koordinuojamas dokumentinis filmas apie 2015–2016 m. pabėgėlių krizę ir vietinį aktyvizmą, kaip tik šis regionas (Preševo) buvo viena iš migrantų kertinių stotelių. Keli vietiniai kolegos tapo artimais mano žmonėmis, o pats miestelis – kaip antri namai“, – kalbėjo pašnekovė.
Nors darbo kontraktas šioje šalyje buvo terminuotas, Justina svarstė galimybę likti Serbijoje, bet viskas įvyko kitaip.
Jakarta, Indonezija. Šioje šalyje Justina Kaluinaitė sėmėsi akademinės patirties.
Pirma tarptautinė savanorystė
J. Kaluinaitė buvo gavusi stipendiją studijuoti Danijoje, tačiau rado Europos savanorių tarnybos programą, ten ieškota dalyvių savanoriauti į Kolumbiją.
„Visada turėjau tokį įprotį, kad jei pamatau galimybę, tiek Lietuvoje, tiek kitur, ir man įdomu, aš aplikuoju negalvodama, ar tikrai tinku, ir pan. Kartais žmonėms atrodo, kad įvairios patirtys, ypač globalios, atsiranda iš niekur, iš tiesų – ne. Labai daug kur tenka aplikuoti, įdėti savęs, ieškoti, kaupti ir patirtį, ir ryžtą bandyti“, – pabrėžė Justina.
Ji buvo atrinkta. Pašnekovė niekada nebuvo svarsčiusi apie galimybę vykti į Pietų Ameriką, tad pasitaikė puiki proga tai išbandyti.
Čia praleido aštuonis mėnesius. Tai buvo pirma tarptautinė savanorystė. Gyveno Kolumbijoje, Bogotoje. Kaip ir stažuotės metu Serbijoje, savanoriavo bendruomenės centre, tą patį buvo išbandžiusi ir Lietuvoje. Tačiau viskas vyko kitaip nei buvo numatyta programoje – po kelių mėnesių bendruomenės centrą uždarė.
„Jis veikė kaip valgykla ryte ir kaip bendruomenės centras po pietų. Žmonės, kurie čia ateidavo, būdavo tikrai labai draugiški, įsijungdavo, padėdavo dirbti su įvairaus amžiaus grupėmis, daugiausia buvo jaunimo ir suaugusių. Su vaikais niekada nesiryždavau dirbti tiesiogiai, nes žinodavau, kad neliksiu ilgam, atsiranda prisirišimas, o tenka išvažiuoti.
Uždarius centrą, įgyvendintas kitas socialinio darbo projektas su socialiniais darbuotojais, dirbančiais gatvėje su vietinėmis grupėmis.
Tai buvo ir labai didelis išbandymas, ir didelės pamokos man, nes tos grupės dažnai patekdavo į konfliktines situacijas, tai daugiausia buvo jaunimas nuo 16 iki 30 metų, pagalba ir prevencija jiems. Savanoriavome dviese, kartu su kolega italu.
Mane ištiko tikras Bogotos realybės šokas, kai viename mieste matai inovatyviausias sistemas, žaliąsias erdves, technologijų ir verslo hubus, o kitur – uždarytus regionus, gaujas, narkotikus, nepilnamečių prostituciją“, – pasakojo J. Kaluinaitė.
Indonezijoje.
Ši patirtis, įgyta Kolumbijoje, Justiną vedė prie gilių apmąstymų apie savanorystės tęstinumą. Grįžusi į Lietuvą, ji nėrė į verslo sektorių. Bet ilgam čia neliko. Įstojusi studijuoti tarptautinių santykių ir gavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos stipendiją, patraukė į Indoneziją mokytis verslumo ir socialinės atsakomybės dalykų. Metai, praleisti šioje šalyje, buvo pirma globali akademinė patirtis.
Paskui Justina dirbo kaip išorinė ekspertė globaliose iniciatyvose su įvairiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis, prisijungė prie Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos (vystomojo bendradarbiavimo, globalaus švietimo, darnaus vystymosi tikslų, humanitarinio veiksmo srityje dirbančias organizacijas iš Lietuvos vienijanti asociacija – aut. past.).
Anot pašnekovės, laikas, praleistas organizacijoje, pagilino tarptautinių santykių, humanitarinės srities, politikos formavimo Lietuvoje, Europoje žinias ir globaliai.
„Veiklų gausa yra gana plati, todėl reikėjo greitai mokytis, čia, žinoma, pravertė ir turimos tarptautinių santykių žinios, ir globalios veiklos patirtys. Vystomasis bendradarbiavimas ar humanitarinė pagalba yra unikali sritis, čia randu daug mane dominančių temų ir dilemų. Įgijusi šio darbo patirties, nusprendžiau toliau domėtis šia sfera ir patekau į Šveicarijos universiteto ir šios šalies Užsienio reikalų ministerijos magistrantūrą gilinti humanitarinių žinių ir humaniškumo ugdymo sąvokų“, – kalbėjo Justina.
Siem Reape, Kambodžoje, Justina gyvena daugiau nei trejus metus.
Bambukinių šiaudelių – į Kambodžą
Kambodža J. Kaluinaitės gyvenimo kelyje atsirado be didelių planų.
„Išvažiavau atostogauti į Tailandą. Tada dirbau Lietuvoje su tarptautinėmis veiklomis ir jau buvau svarsčiusi pasižiūrėti į globalias organizacijas, žengti tolimesnį žingsnį, tuomet galvojau, kad rinksiuosi Bankoką.
Į Kambodžą atvykau daugiau pažinimo tikslais. Tą kartą ieškojau bambukinių šiaudelių, nes tvarumas ir vartojimas buvo visą laiką šalia, per pirmą savaitę netikėtai atsirado bendruomenė, kuri juos gamina.
Teko apsilankyti moterų centre, šalia miesto, kuriame dabar gyvenu, Siem Reapo. Mintys susidėliojo labai lengvai, grįžtant į Lietuvą vis kirbėjo mintis, kad Kambodža yra kitokia galimybė, kur galiu pradėti kažką savo. Kiek ilgai, ar pavyks, tuomet neleidau šioms dvejonėms augti“, – pasakojo Justina.
Netrukus planai virto realybe ir ji ėmėsi įgyvendinti savo iniciatyvas šioje šalyje su vietos bendruomenėmis ir organizacijomis.
Moterų centras, Kambodža.
Justina teigė, kad balansuoja tarp savo socialinio verslo ir darbo su kitomis vietinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis kaip išorės ekspertė.
„Pats moterų centras veikia kontroliuojamas ir valdomas vietinių asmenų, aš čia turiu savo socialinę įmonę. Esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį, vyksta oficiali partnerystė su moterų centru, kitomis bendruomenėmis. Ekspertinės konsultacijos su vietinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis taipogi susiderina su konkrečiomis užduotimis ir laikotarpiu, kol kas viskas dėliojasi pozityviai“, – džiaugėsi pašnekovė.
Moterų centrai veikia pagal regionus, kurių kiekvienas turi kažką savito. Su moterų centru J. Kaluinaitė ėmėsi iniciatyvos gaminti tradicinius audinius, kitokius rankdarbius, vartojimo dalykus – daugkartinius bambuko šiaudelius, pintinius, vaško drobes ir kita.
Pandemijos įtaka
Veiklų, iki užklumpant pandemijai, tikrai netrūko, šiandien viskas kiek kitaip. Daug jų persikėlė į virtualią erdvę.
„Pernai Kambodžoje nebuvome užsidarę, tikrai nebuvo jokių didelių išbandymų, išskyrus tai, kad dingo turistai. Tai ypač pasijuto ankstyvą Europos vasarą. Tada teko galvoti, kuo užsiimti, ką galime daryti su vietiniais gamintojais, nes regionas prarado apie 80–90 proc. turistų ir pagrindines pinigines įplaukas, vietiniams gyventojams pasidarė sunku, turėjo palikti darbus, socialinė ar švietimo sistema Kambodžoje trapi. Tarkime, žmogus dirba kavinėje ir gauna atlyginimą kas mėnesį, staiga regionai, zonos, miestai užsidaro. Dažniausiai tokiu atveju atlyginimo jie jau negauna. Panašiai ir su švietimu, ne visi turi interneto prieigą, kompiuterius ir galimybę mokytis nuotoliniu būdu.
Moterų centre socialinio verslo prekyba smarkiai sumažėjo, taip pat socialinių verslų mugės, tie, kurie prekiavo mūsų gaminiais. Tada jau bandėme žiūrėti į sostinę, bet metams baigiantis viskas ėmė užsidarinėti dar labiau. Iki dabar lieka klaustukas, kas bus. Paskutinius kelis mėnesius bandome orientuotis į tai, ką galime daryti vietoje, į įvairius gaminius, norime su moterimis sukurti vietos maisto produktų liniją ir reaguoti į tai, kas aktualu. Gerai tai, kad moterų centras iš dalies yra valstybinė organizacija, jos turi tam tikrų saugumo rodiklių. Bendruomenėje ir su kitais kolegomis vietoj verslumo skatinimo daugiau laiko praleidome organizuodami humanitarinę pagalbą bei kitas iniciatyvas“, – kalbėjo Kambodžoje gyvenanti lietuvė.
Su kolege ir drauge Ruandoje.
Paskutinis pusmetis dėl pandemijos ir Justinai buvo labai sunkus, nes nuolat kirbėjo klausimas, ar viskas pagaliau susitvarkys ir bus galima dirbti įprastai.
„Lieka klausimas, ar tai, ką mes buvome sukūrę, tas socialinis verslas gali gyvuoti toliau. Nežinai, kaip bus, kaip viskas pasaulyje klostysis. Prisipažinsiu, minčių, kad susikraunu daiktus ir važiuoju iš Kambodžos, tikrai buvo, bet nusiramini, praeina ir dirbi“, – sakė Justina.
Kalbėti apie pandeminę situaciją šioje šalyje, pasak pašnekovės, sudėtinga, nežinia, kiek tie duomenys, kurie yra viešinami, adekvatūs. Pagal oficialius duomenis, ji tikrai neprasta. Žmonės čia saugosi.
Pusketvirtų metų Siem Reape gyvenanti J. Kaluinaitė pasakojo, kad tai yra Kambodžos turizmo centras. Čia stovi Ankor Vatas, buvęs šventas Ankoro miesto, Khmerų imperijos sostinės, kurią valdė Surjavarmanas, centras. Ankoras buvo namai milijonui žmonių ir tai darė jį vienu didžiausių tų laikų miestų.
Savanorystės galia
Paklausta, ką jai reiškia savanorystė, kupiškėnė tvirtino, jog tai visada atrodė veikla, kuria kažką gali duoti žmonėms, būnantiems aplink tave, arba dirbama su jais, kartu ir vidinis augimas.
„Aš tikrai nemanau, kad savanorystė ar kitos globalios veiklos yra labai didelis žygdarbis, niekada nesijaučiau, kad darau tai, ko negali kiti. Kai yra pirmos geros patirtys, atsiranda natūralus pasitikėjimas, supranti, kad dauguma žmonių aplink panašūs, visi nori tų pačių dalykų – sveikatos, saugumo, gero gyvenimo, kaip jį įsivaizduoji. Taip, kultūriniai, socialiniai, netgi ir darbiniai skirtumai yra, bet sienos tarsi ištirpsta.
Honkonge, Kinijoje.
Man globalumas – tai ir asmeninis, ir profesinis savęs išbandymas, kad norisi pažinti, sudėti skirtingas patirtis, jaučiu, kad tikrai tobulėju. Atvyksti į kitą šalį su savo patirtimi, sutinki žmones su savo žiniomis, kurie čia dirba, vyksta sinergija“, – kalbėjo J. Kaluinaitė.
Ji teigė, kad jau nekyla klausimas, kur gyvens visą gyvenimą. Nėra toks žmogus, kuris susikrauna vieną lagaminą ir tiesiog blaškosi po pasaulį, visuomet apgalvoja, įvertina, turi planą ir savo tikslus.
Justina tikino, kad norint imtis savanorystės ir pilietiškumo veiklų, globalių patirčių nereikia bijoti, kad nepasiseks, nepateksi, nežinosi ar nemokėsi. Ir jai visada kirbėdavo klausimai, ar tikrai pavyks, bet reikia iš to išaugti ir bandyti.
„Nei Kolumbija, nei Serbija, nei Indonezija neatėjo iš to, kad aš atsikėliau ir man kažkas rašė, jog nori pakviesti, siūlė galimybes vieną po kitos. Tai asmeninė iniciatyva, paieškos ir bandymai pakliūti, įgyvendinti, pasiekti tai, kas mane domina. Niekas stebuklingo bilieto nedavė“, – akcentavo ji.
Uždraustasis miestas, Pekinas, Kinija.
Bendruomenės jausmas – toks pat
Paklausta, ar randa kokių nors sąsajų tarp Lietuvos ir Kambodžos, Justina pabrėžė, kad tikrai taip. Pirmiausia dėl to, kad gyvena mažoje bendruomenėje.
„Pamenu, kai metus gyvenau Bogotoje, dvi valandas atimdavo kelionė į darbą ir tiek pat atgal. Čia, Siem Reape, galiu lengvai visur nusigauti. Patiriu bendruomenės jausmą, atpažįstu žmones, dabar dar lengviau, nes nėra tiek daug turistų. Tas santykis artimesnis. Panašiai buvo ir Kupiškyje, atsimenu, išeidavau kažkur ir kone su visais sveikindavausi, daug saugumo, nes žinai, kas yra aplink. Nesakau, kad čia ar Kupiškyje nevyksta kriminalinių dalykų, bet tas bendruomenės jausmas tikrai yra. Man tai svarbu, nes jauti ryšį dirbdama su žmonėmis“, – mintis dėstė buvusi kupiškėnė.
Justinos atmintyje Kupiškis – tai namai, vieta, kur visada nori grįžti, draugai, puikūs gimnazijos mokytojai, su kuriais bendravo. Ypač šiltai ji prisiminė savo istorijos mokytoją Stanislovą Šepetį, būtent jam iš kiekvienos kelionės norėdavo parvežti dalelę pasaulio istorijos, taip pat matematikos mokiusį Alvydą Žiulpą.
„Dar sėdėdama gimnazijos suole galvojau, kad aš dirbsiu politikos, tarptautinių santykių srityje, kažkur pasaulyje. Istorija ir matematika buvo tie dalykai, kurie mane visą laiką domino. Mokyklos indėlis į mano gyvenimą tikrai buvo labai didelis“, – kalbėjo pašnekovė.
Pagal galimybes į gimtinę grįžtanti Justina (beje, dėl pandemijos Kupiškyje nebuvo beveik dvejus metus) ne tik aplanko čia gyvenančią mamą, kitus šeimos narius, draugus, bet ir stengiasi perteikti savo įgytą patirtį jaunimui, dalyvauja gimnazijos renginiuose, projektuose, bendradarbiauja su Jaunimo centru.
