GEGUTA KUKUTA (Su garso įrašu)

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kožnas asam girdėjį kukuojunt šitų paukštytį, pavoserio pronašį.

Jėgu gegutai kukuojunt gulajai, būsi olkanas visus matus. Jei kešėnaj radai centų, būsi visus matus bagotas. Kai katrė soko, kad geguta golia iškukuot, kiek metėlių liko gyvintė.

Ale gi to geguta visų čėsų nekukuoja, o tik povoserį apė mėnesį, pačian kvėtkų žydėjimi, poskum nutyla. Įlenda svetiman lizdan ir podada kiaušinį.

Kasmat, kėp tik geguta prodada pamiškėj kukuotėn, bobuta tų počių posakų saka, jau ir ošei mintinai išmokau ir jum paseksiu.

Sanoj sanobaj buvįs bais didelis ir piktas paukštis Skukas. Tas bjauryba išgaudįs visus paukštelius. Paslikį tik keli, paskavojį pačioj tunkynaj. Skukas sukįs ir sukįs ratus apė tų vietų, o paukštėliai susgūžį drebėjį iš boimas. Tėp vienų, tėp kitų dienų. Paukštėliai išolkį, siunčia drųsiausių pasižiūrėtėn, ar nenuskrido tas bjauryba. Drųsiausia pasroda basunti geguta.

Jynai ir pasokius: „Ošei skrisiu pažiūrėtėn Skuko, bat jėgu gaučiau golų jo naguos įkliuvus, išpėrykit ir užauginkit mono vaikelius.“

Atrodo geguta baidyklį išdvasusių, boloj parvirtusių, pilvų atvartusių. Iš to džiaugsmo kad suraks: „Ku- kū! Ku-kū!“ Tadu paukštėliai pasliosovį no baidyklas Skuko ir no to česo geguta nebėperia vaikų.

Jos vaikelius išpėrina ir išmitina kiti paukštėliai, katrų lizdėlin jynai podada savo kiaušinėlį. Bat užtat visiem geguta kasmat primana tų linksmų žinių, kad bjaurybas Skuko nebar.

Do bobuta pasakodavo, kad jos jaunystaj šokdavį tokį ratėlį „Geguta“. Išskaičiuota margaita aidavus ratėlio vidurin ir sasdavus kraslan. Jai skarali užrišdavį akis, o visi kiti aidavį aplink jų rateliu.

Berniokai, praidami pro šolį, vis įžnybdavį sakydami: „Ku-kū! Ošei – tavo brolalis!“ Krasli sėdėjus margaita turadavus atspėt, katras jai įžnyba. Jei atspadavo, tai tas berniokas visų vokarų jų šokdindavįs ir namo parlydadavįs.

Dėl savo kitoniškumo sanobaj geguta laikyta švintu paukščiu. Jos niekas nemedžiojįs ir nevolgįs. Jynai senėlių dainos apdainuota kėp mergėla, pavirtus girios paukšti, kėp burtinykė, loimas ir neloimas pronašė.

Šindė grožiasai gegutas paveikslas neba toks zgrabnas, suspurvinįs. Sakydami „geguta“ dažnai turiam galvoj močias, pamatusias savo mažus vaikelius. Kiek tokių našlaitėlių globoja valstyba!

Kėkvėnan rajoni po vaikų globos namus pastatyta. Atovaža tinojs raudunčius vaikelius. Kad ir švariai jos prausia, skaniai valgydina, prižiūria, bat vaikėliai auga nelaimingi, savo mamyčių (kokios ti jos babuvį) pasilgį.

Autorės nuotrauka