Sausio 13-osios trisdešimtmečiui
Trisdešimt metų nuo tos lemtingos nepamirštamos nakties, kada įrodėme visam pasauliui savo tvirtybę nepaisant nieko – nei grasinimų, nei žudynių. Niekas negalėjo mūsų sustabdyti.
Viskas prasidėjo tuomet, kai, būdamas jaunas mokytojas, surinkau būrelį savo mokyklos moksleivių, kurie kartu su tėvais ir keliais šimtais kupiškėnų vykome saugoti mūsų Nepriklausomybės, mūsų Parlamento.
Laikas ištrina daugelį dalykų, bet tos nakties įvykių iš atminties niekas neištrins. Neištrins zvimbiančių kulkų virš galvos garso, neištrins ašarinių dujų kvapo, neištrins šautuvų buožėmis sudaužytų tautiečių veidų. Taip pat niekada nepamiršiu pasimetusių kareivėlių veidų išraiškų, kai, išaušus rytui prie televizijos bokšto, jų klausėme, kodėl jūs tai darote?..
Kasmet apima siaubas pagalvojus, kas būtų, jeigu būtų žuvęs kuris nors iš mano suburtų vaikų ir jaunuolių. Bet tai tik dabar. Tuomet apie tai niekas negalvojo. Visi žinojome, kad turime stovėti iki galo, iki pergalės. Mes išstovėjome. Mes iškentėjome. Mes didžiuojamės. Mes ESAME. MES VISADA BŪSIME.
Pridedu kelias akimirkas, kurias tomis dienomis užfiksavau fotojuostelėje.
Jonas JARUTIS
