„MOKYTOJO DARBAS YRA NE TIEK SUNKUS, KIEK NUTRŪKTGALVIŠKAI DINAMIŠKAS IR NENUSPĖJAMAS“

Kupiškėnas Laurynas Kudijanovas įsitikinęs, kad istorija – labai įdomus mokslas. Tai jis nusprendė įrodyti ir mokiniams, tapęs Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoju, programos „Renkuosi mokyti“ dalyviu. Ir tai ne vienintelė priežastis, Lauryną atvedusi į mokyklą.

Jurga BANIONIENĖ

Laurynai, baigei kultūros istoriją ir antropologiją, istorijos magistrantūros studijas Vilniaus universitete, kas pastūmėjo Tave gilintis būtent į istoriją?

Dar mokydamasis mokykloje žavėjausi humanitariniais mokslais, mėgau skaityti, šį bei tą pats rašydavau. Istorija buvo vaizduotės šaltinis, skatino pastoviai mąstyti apie įvairius dalykus: laiko tėkmę, priežastingumą ir kt.

Supratau, kad noriu į tai gilintis daugiau, praturtinti suvokimą apie žmones, jų gyvenimus, kaitą įvairioje istorinių laikotarpių realybėje. Istorijos studijos tarsi ir buvo šių siekių įgyvendinimo šaltinis.
Todėl įstojau mokytis kultūros istorijos ir antropologijos, kuri daugiau susijusi su kasdienybės istorija, epochomis, praeities virsmais. Pasirinkau magistrantūros grynąją istoriją dėl paprastesnių priežasčių – nebuvo didelio pasirinkimo. Arba paveldosauga, arba istorija. Praktinis susidūrimas su paveldu nepatraukė (gal bijojau teisės ir vadybos), o ir toliau domėjimąsi praeitimi norėjau plėtoti. Viliuosi ateityje žengti ir dar tolėliau.

Ar teko darbuotis pagal įgytą specialybę?

Istoriko specialybė, kaip ir daugybė kitų, įgyjamų universitetuose, nėra apibrėžiama labai paprastai.
Kaži, ar atsidarę CV banko elektroninį puslapį aptiksime skelbimą, kuriame būtų primityviai parašyta: „Ieškome fiziko ar matematiko, ekonomisto ar biologo.“ Tas pats nutinka ir istorikui. Greičiau čia lemia įgūdžiai ir gebėjimai, kuriuos pats gali pritaikyti įvairiose praktinėse srityse.

Istorikas, kaip praeities žinovas, ugdęsis įvykių, siužetų, problemų analitiko žinias, svarstęs apie veiksnius ir atoveiksmius žmogišku lygmeniu įvairiose epochose, mokantis tirti ir nagrinėti įvairaus tipo dokumentus, gali puikiai darbuotis valstybinėse institucijose, privačiame sektoriuje, kultūros sferoje ir kt.

Viskas priklauso nuo noro ir per pastangas įgytų įgūdžių ir savybių. Galiausiai, kaip tu jomis naudosiesi ir jas pateiksi. Man istorijos mokslas įgūdžių davė tikrai daug, o aš atsidėkodamas juos branginu. Kurį laiką dirbau turizmo sferoje, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, keliaudavau su turistais iš Lietuvos po įvairias šalis (Gruziją, Jungtinę Karalystę, Lenkiją, Austriją, Vengriją, Čekiją, Baltijos regiono šalis), taip pat dirbau įvairiuose tarptautiniuose Vilniaus universiteto projektuose, kurie susiję su transkultūrinių arba Azijos studijų mokslo populiarinimu Lietuvoje. Galiausiai mano dabartinė veikla – istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojas.

Kaip nusprendei išbandyti mokytojo darbą?

Yra dvi priežastys. Pirma, kiek susijusi su svarstymais – o kas toliau? Teko apmąstyti savo tikslus, paties galimybes ir norus suteikti kažką naudingo ne tik sau, bet ir savo šaliai. Kuo galėčiau būti naudingas? Toks klausimas turi būti iškeltas kiekvieno save gerbiančio Lietuvos Respublikos piliečio galvoje. Tai iškėliau ir aš.

Mokykla pasirodė puiki vieta pabandyti prisidėti sprendžiant įvairias problemas – mokytojų trūksta, švietimo sistema nesibaigiančių reformų amžinybės rate pervargusi, bendruomenė stokoja motyvacijos ir noro judėti į priekį. Tikiu, kad naiviai skamba, tačiau kai yra tokių problemų, kurias reikia įveikti, atsiranda stimulas prie to prisidėti. Antra priežastis – seni tikslai, kurie gimė studijuojant. Antai kaip padaryti, kad istorija mokykloje nebūtų nuobodi ir įdomi? Šitą mintį mums iškėlė profesorius Alfredas Bumblauskas, kai papasakojo, jog Lietuvoje yra mokinių, kurie mokosi 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų vardus atmintinai. Pagalvojau, kad ne taip viskas turi būti. Noras šį bei tą keisti, sudominti moksleivius istorija, juos įtraukti labai įkvėpė.

Šiuo metu dirbu Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje. Istorijos ir pilietinio ugdymo mokau 9–12 klasių mokinius.

Ar jau gali įvertinti, kaip sekasi šis nelengvas darbas?

Norėčiau pasakyti, jog šiuo metu sekasi puikiai, tačiau nežinau, ar jau galiu. Mokytojo darbas yra ne tiek sunkus, kiek nutrūktgalviškai dinamiškas ir nenuspėjamas. Čia yra tiek visko: džiaugsmo, liūdesio, krizių valdymo ir chaoso, taisyklių, jų laužymo, kūrimo. O dar pastovus savęs kvestionavimas, ar viską darai gerai? Nors yra daug reflektavimo, pa(si)tikrinimo metodų, kuriuos gali taikyti ir savo darbo įvertinimui ir mokinių pažangos stebėjimui, bet juk šimtu procentų to pamatuoti neišeina. Kai visko tiek daug, svarstai, ar jau buvo tiek, kad galėčiau pamatuoti tą sėkmę? Kai ateina tokie svarstymai, matyt, visgi sekasi gerai – man rūpi, klausimams ieškau atsakymų, motyvacijos judėti į priekį netrūksta. O juk mokykla ir yra ta dinamiško judėjimo erdvė. Viskas siejasi – emocijų ir mokyklos gyvenimo dermė.

Turi ir naujos patirties dirbdamas kitaip. Kalbu apie nuotolinį mokymą. Kokios patirties jis Tau davė?
Kadangi mokykloje pradėjau dirbti tik nuo rugsėjo, tai daugiausia ir dirbu tik nuotoliniu būdu. Vos du pirmus mėnesius teko pabūti mokykloje, ir tai taikant mišraus mokymo modelį – vadinamąjį „apverstos klasės“. Reikėjo labai greitai viską savo galvoje perstumdyti, kaip reikės dirbti. Juk ruošiausi tai daryti tradiciniu būdu. Reikėjo greitai domėtis įvairiomis metodikomis, susipažinti su daugybe programų, pritaikytų ugdymui. Kadangi viskas buvo nauja ir įdomu, daug vargo nebuvo. Daugiau jo buvo pasikartojant dalykines žinias. Turiu prisipažinti, jog pagal istoriko specializaciją esu naujųjų amžių tyrėjas, dar tiksliau – tarpukario kultūros, o mokykloje reikia išmanyti pagrindinius istorijos procesus nuo viduramžių iki šiandienos. Nesinori ir Antikos palikti nuošalyje. Taigi, patirtis man greičiau siejosi su visapusišku įsitraukimu į naują darbą, o ne tik su nuotoliniu mokymu.

Nuotolinis mokymasis sulaukia daug kritikos. Ką apie jį manai?

Nuotolinį mokymą matau kaip švietimo ateities perspektyvą – visišką ar mišrų, kaip dalį. Taip jau yra Vakarų pasaulyje, taip kažkada bus ir pas mus. Jis turi ir pliusų, ir minusų, tačiau suprasti ir įsigilinti į tai yra mokytojo vertybė. Mokytojo darbo dinamiškumas, žinoma, apsunkina tokio modelio taikymą: mokinių motyvacijos užtikrinimas, lankomumas, namų darbai ir t. t. Reikia dažnai pasukti galvą, kaip žvelgiant į ekraną užtikrinti kuo mažesnį šių problemų egzistavimą. Tačiau savitų problemų yra ir dirbant tradiciniu būdu. Reikia iš naujo apgalvoti, kaip planuoti laiką ruošiantis pamokoms, kaip jas parengti įdomiai ir efektyviai. Neišvengiamai privalu išmanyti skaitmeninių mokymo priemonių taikymą.

Nuotolinis mokymas(is), kaip ir mišrus, turi ir daug pliusų. Visų pirma, tiek mokytojai, tiek mokiniai juda link geresnio IT išmanymo ir pritaikymo įvairiose sferose. Mokiniai ugdo savarankiškumo, IT raštingumo gebėjimus. Tinkamai juos nukreipiant didėja ir laiko planavimo, ir ne tik rezultatais grįsto mokymosi motyvacijos kėlimas. Prof. Rimvydas Laužikas yra sakęs, kad būtent jie yra skaitmeninio pasaulio čiabuviai, nors dar ne viską jame teisingai išmano, tačiau jaučiasi jaukiai. Galiausiai, įgalinimas veikti tokioje sferoje parengia mokinius ir dabartinei realybei – gyvenimas mišrioje taktikoje tarp realaus bendravimo gatvėje ir apsipirkinėjimo elektroninėje parduotuvėje. Dėl to nuotolinis ar mišrus mokymas tikrai neturėtų būti matomas kaip absoliutus baubas.

Ar labai norisi grįžti prie įprasto ritmo mokykloje?

Greičiau noriu jį išbandyti. Kadangi turėjau dar mažai patirties, norisi palyginti abi patirtis.

Papasakok apie programą „Renkuosi mokyti“. Kokius žmones ji sudomina ir kodėl? Kuo patraukė Tave?

Programa „Renkuosi mokyti“ yra nuostabi. Visų pirma, dėl ten kuriančių, dirbančių ir programą įgyvendinusių žmonių – alumnų.

Jie yra motyvuoti, pozityvūs, reiklūs sau ir kitiems, smarkiai prisidedantys prie tokios mokyklos kūrimo, apie kurią daug kalbėjo dar Nepriklausomybės metų pradžioje Meilė Lukšienė.

Lietuvoje po 1990 m. tos idėjos kiek prislopo, tačiau su „Renkuosi mokyti“ jos vėl atgyja. Kalbu apie švietimo, kaip svarbiausios valstybinės ašies, statymą, vienodų galimybių kiekvienam vaikui užtikrinimą, esmines tradicionalistinio požiūrio į mokytojo ir mokinio santykių pertvarkas.

Mane sužavėjo tos idėjos, galbūt ir vizionieriškos, bet kodėl gi ne. Manau, kad ir kiti, kurie susidomi šia programa, pirmiausia turi jausti norą keisti, prisidėti prie pozityvaus požiūrio į švietimą, mokyklos bendruomenę formavimo, noro puoselėti demokratinės visuomenės vertybes mokykloje ir ne tik.

Tavo šeimoje juk yra pedagogų. Ar mokytojavimas visada rūpėjo, kėlė kažkokių pamąstymų?

Tikrai taip. Močiutė, teta, yra ir daugiau. Esu pamąstęs apie tai, visada norėdavosi prie lentos kokį nors pristatymą parengus ilgėliau aiškinti bendraklasiams ir mokytojai įvairius dalykus. Kažkokių apraiškų, matyt, būta. Kai artimoje aplinkoje kasdien matydavau sąsiuvinių krūveles, pamokų planų rengimą, pildomą dienyną, tai tapo namų, šeimos dalimi, kurią ne tiek daug ir kvestionuodavau. Tai tapo kasdienybės būsena. Ir dabar su namiškiais pajuokaujame, kad galbūt čia ir genetika tokia – pedagoginė gyslelė.

Ar savo kailiu patyręs, ką reiškia dirbti mokytoju, pakeitei nuomonę apie šią profesiją?

Atvirai pasakius, visuomet žiūrėjau į mokytoją kaip į pavyzdį. Niekuomet nebuvau net pagalvojęs, jog ši profesija yra negerbtina ar neįdomi. Mane atvirkščiai visuomet nervina žmonės, kurie arba dūsauja, jog mokytojų profesija jau palaidota, arba tie, kurie dėl menkos proto ir sąžinės išmonės drįsta pasakyti – jei nieko nemoki, tai kitus mokai? Mokytojo profesija yra daugybės kitų specialybių mišinys – tai ir pedagogas, ir psichologas, ir dalykininkas (istorikas, chemikas, lituanistas ir kt.). Taigi, savo nuomonės nepakeičiau. Ji išlieka tokia pati pagarbi.

Ar turi mokytojų, į kuriuos norisi lygiuotis?

Pirmiausia, tai mano paties istorijos mokytojai. Kadangi pats esu istorikas, turbūt nenuostabu. Net ir dabar prieš rengdamas pamokas pagalvoju, o kaip šią temą, pavyzdžiui, apie Prancūzijos revoliuciją, pateiktų mano mokytoja Inga Sakalauskienė ar Stanislovas Šepetys? Jie yra autoritetai.

Taip pat visuomet prisimenu savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Nidą Mikšienę, kuri man parodė, kiek daug gali padaryti vaizduotė gilinantis į literatūros kūrinius, koks platus istorinės tikrovės kontekstas slypi už jų.

Į mokymą, kaip į kūrybą, mane, be jokios abejonės, pastūmėjo Kupiškio meno mokyklos dainavimo mokytoja Nidija Sankauskienė. Jų yra ir daugiau. Galiausiai, savo gyvenimu man pavyzdžiais visuomet yra šeimos pedagogės teta Daiva ir močiutė Angelė. Turbūt mokytojams autoritetams vertėtų parašyti straipsnį pačiam. Jie to nusipelno. Jie yra herojai.

Kaip prisimeni Kupiškio mokyklose praleistus metus?

Žinoma, visko būta, bet tokia yra ta mokykla. Tuo ji ir žavinga. Atsiminimų labai daug. Tai yra mano, kaip žmogaus, patirtis, kuri tikrai prisidėjo prie mokyklos, kaip darbo ir kūrybos vietos, įvertinimo. Ten juk ir žinios, ir bendrieji gebėjimai, ir draugai. Tai neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis.

Kupiškis. Grįžti, pasiilgsti?

Tenka pripažinti, jog kuo toliau, tuo rečiau. Tam įtakos turi ir darbas, ir papildoma įvairi veikla Vilniuje. Galiausiai – šiandieninė situacija. Tačiau pasiilgstu, be abejo.

Mokytojai buvo ir bus reikalingi visur ir visada, gal yra vilčių pamatyti Tave mokytojaujant ir gimtinėje?
Sunku prognozuoti, kaip viskas pakryps. Kol kas labai džiaugiuosi gyvenimu Vilniuje – aplink daugialypė kultūra, daugybė įvairių žmonių, miesto šurmulys. Turbūt jaunatviškumas čia kalba. Tačiau grįžtu prie nuotolinio ir mišraus mokymo privalumų. Didėjant įsitraukimui į mišraus mokymo taikymą, mokytojai iš Vilniaus, Kauno galėtų būti įgalinti dirbti pagal įvarius šio mokymo modelius ir regionuose. Tada tikrai galėčiau nors ir virtualiai arba iš dalies grįžti į Kupiškio mokyklas. Bet čia tik jaunuolio pasvarstymai, o ateitis, atvirkščiai nei istorija, šaltinių, kuriais būtų galima atsakyti į klausimus, neturi.