SODINA GĖLES ANT… PIRŠTINIŲ

Atsivėrimai

Regina Latožienė – patyrusi mezgėja. Jai mezgimas padeda išvaikyti liūdnas mintis, ramina. Tai – savotiška meditacija.

Kupiškyje gyvenanti Regina Latožienė tvirtino, kad mezgimas – patys geriausi vaistai nuo vienatvės.

Pašnekovė nė dienos nepraleidžia be virbalų rankose. Mezgimas padeda atitolinti niūrias mintis, miklina pirštus, o ir kitiems darbams netrukdo – protarpiais mezgant galima ir namus susitvarkyti ir galybę kitų darbų nuveikti.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Negali sustoti

R. Latožienė mezga nuo pat vaikystės. Anot jos, taip jau įprasta būdavo, kad megzti mokėdavo kiekviena mergaitė. Mezgimo žinių kraitis labai pravertė ir sukūrus šeimą.

„Anuomet nebuvo didelio drabužių pasirinkimo, apranga nebuvo tokia pigi, kaip dabar. Reikėjo drabužių primegzti visai šeimai – sau, vyrui ir trims vaikams. Kaime gyvenome, tai avių būrį laikėme. Pati siūlus verpdavau, megzdavau. Vyras prie ratelio pritaisė tokį kaip ir įkroviklį, kad nebereikėtų kojomis minti. Šiandien laikai pasikeitė, vaikai užaugo, jau ir anūkų turiu, tai mezgimas yra tik pomėgis“, – pasakojo R. Latožienė.

Pastaruoju metu Regina Latožienė dažnai mezga pirštines. „Labiausiai patinka gėlių raštai, nes mėgstu gėles. Tai juokauju, kad vasarą sodinu gėles į žemę, o žiemą – ant pirštinių“, – šypsojosi ji.

Po vyro mirties ji persikraustė gyventi į Kupiškį ir čia mezgimas jai tapo paguoda, savotiška meditacija.

R. Latožienė juokavo, kad mezgimas ir savotiška liga. Nors visi draugai, artimieji, pažįstami mezginiais apdovanoti, ji teigė vis vien negalinti sustoti megzti. Pirštai tarsi savaime kruta. Kadaise buvo ir mezgimo mašiną nusipirkusi, bet greitai į šalį padėjo – nebejautė mezgimo džiaugsmo.

Kojines Regina Latožienė gali megzti kad ir užsimerkusi.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Mezgėja tikino jaučianti silpnybę ir siūlams. Nors namuose jų pilna, parduotuvėje vis vien pro siūlų lentynas negali ramiai praeiti.

„Mezgu šalikus, sukneles, skaras, kojines. Pastaruoju metu dažnai mezgu pirštines. Labiausiai patinka gėlių raštai, nes mėgstu gėles. Tai juokauju, kad vasarą sodinu gėles į žemę, o žiemą – ant pirštinių“, – šypsojosi ji.

Savo darbus R. Latožienė mėgsta įdėti ir į savo socialinio tinklo paskyrą. Džiaugiasi grįžtamuoju ryšiu – žmonės giria jos mezginius ir linki sveikatos, gerų metų. Kai kurie teiraujasi, gal kojinių, pirštinių būtų galima įsigyti.

Auksarankė sakė, kad esant reikalui parduoda mezginius, bet už simbolinę kainą – vis šioks toks prisidūrimas prie pensijos. Gali ir padovanoti, jei tikrai žmogui reikia, jis tas pirštines, kojines nešios ir tai jį džiugins – kodėl gi ne?

Mezgimas – antidepresantas

Kojines R. Latožienė tvirtino galinti numegzti kad ir užsimerkusi, o pirštines megzti sunkiau, nes akylai reikia sekti raštą.

Mezgėja raštų nekuria pati, kartais patobulina rastus knygose, žurnaluose, internete, taip pat patikusiais raštais pasidalija ir įvairiose internetinėse rankdarbių grupėse.

„Per dieną galiu numegzti vieną pirštinę. Anksčiau numegzdavau daugiau, bet jau nebe tas amžius, ir galva, ir akys įskausta“, – teigė R. Latožienė.

Antra vertus, rega dar visai nebloga, nors dvidešimt metų dirbo siuvėja.

Megzdama pirštines R. Latožienė ir namus susitvarko, ir televizorių pažiūri, ir daug kitų darbų padaro. Karantinas, pasirodo, jai nė kiek nebaisus.

„Esu namisėda. Anksčiau nemėgau niekur lakstyti, tai dabar ir tas karantinas nevargina“, – kalbėjo ji.
Paklausta, ar galėtų nors vieną dieną ištverti nemezgusi, R. Latožienė atsakė, kad jokiu būdu.
Ji tikino labiausiai bijanti, kad tik nesuprastėtų akys ir rankos, nes nebegalėtų megzti. Mezgimas – geriausias antidepresantas.

Bendraujant su R. Latožiene pro ausis nepraslydo žemaitiška tarmė.

Pašnekovė prasitarė kilusi iš Tauragės rajono, ir nors Kupiškio krašte gyvena jau keturiasdešimt metų, savos tarmės šaknų išrauti – neįmanoma.