SUKSIME ANTRĄ RINKIMŲ RATĄ

Jurga BANIONIENĖ,
žurnalistė

Pamažėl į visą Lietuvą, o kartu ir į nedidelį Kupiškį ateina drėgnas ruduo, besitaškantis šaltu lietumi. Vis vėsiau lauke, vis labiau šilumos norisi ir namuose. Karšta tik politinėje Lietuvos padangėje.

Prieš savaitę ėjome prie balsadėžių turėdami aiškų tikslą – nuspręsti, kas artimiausius ketverius metus vadovaus šaliai. Nežinia, ar vangi politinė kampanija, dvelkianti nuoboduliu, ar kas kitas pakišo koją, tik sutikti kupiškėnai skundėsi, jog sunku nuspręsti, kam atiduoti savo balsą.

Kai kurių kandidatų žmonės nei girdėję, nei akyse matę. Vienas žmogelis tik paskutinę išankstinio balsavimo dieną savo pašto dėžutėje sulaukęs informacinio leidinio apie kandidatus sakė iš karto atėjęs balsuoti. Paskaitė, pagalvojo ir nusprendė, kad reikia.

Peršasi išvada, kad informacijos rinkėjams trūko. Ne kiekvienas gali prisėsti prie kompiuterio ir atsivertęs Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainę panagrinėti kandidatų biografijas, moralines nuostatas ir tvirtai apsispręsti, kam savo balsą atiduoti.

Arba dažnai girdima frazė – „kaip balsuoti, kai nėra už ką“? Taip mąstantys kupiškėnai turbūt prie balsadėžių ir nėjo. O kiti ėjo. Kas „iš reikalo“, kas laisvo laiko turėdami. Antra vertus, tai gal ir nėra esminis dalykas. Svarbu, kad tai padarė. Nes neateiti dėl to, kad esi nusivylęs viskuo, taip pat ir valdžia, ir galvoti, jog bus kas už mane balsuos, ne sprendimas. Paskui pykstama, kad išrinko ne tuos.

Jeigu nedalyvavai rinkimuose, tai nėra ko dejuoti, kad gėda dėl išrinktų tautos atstovų. Ir niekada nereikia galvoti, kad vienas mano balsas nieko nelemia. Neužverkime durų pilietiniam aktyvumui.

Kai kalbame apie piliečių teises, svarbu nepamiršti, kad rinkimai yra viena iš jų. Būtent teisė, ne pareiga. Teisė rinktis ir rinkti.

Kažkam iš kandidatų jau nusišypsojo sėkmė, kažkam dar kiek reikia luktelėti. Nebeilgai, jau kitą sekmadienį suksime antrą rinkimų ratą. Iki pasimatymo prie rinkimų urnų.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo