„Svetur apsilankius“
Dvarai – neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Nemažai gražių, prabanga dvelkiančių, didingų dvarų galima pamatyti Vidurio Aukštaitijoje. Keliaujant nuosavu automobiliu, iš anksto suplanavus lankytinų objektų maršrutą, per gerą pusdienį galima pamatyti išties daug, o įspūdžiai ir emocijos kiekvieną dvarą išvydus – skirtingi.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Lankytojai ūkininkauti netrukdo
Gana greitai, važiuojant pro Subačių, pasiekiamas Anykščių rajonas, kurio pakraštyje įsikūrusi Raguvėlės gyvenvietė. Tik įvažiavus į ją, telefono navigacija ima kartoti, kad Raguvėlės dvaras, kurio ieškojome su keliautojų kompanija, jau čia pat, už kelių šimtų metrų.
Raguvėlės dvaras irgi priklauso privatiems asmenims, bet smalsūs lankytojai su fotoaparatais čia mielai laukiami.
Įvažiavę į dvaro kiemą suglumome pamatę aplinką tvarkančius darbininkus, traktorius kieme ir lakstantį kiemo sargą – mažą šunelį. Atrodė, kad dvaras priklauso stambiam ūkininkui.
Senus laikus menantys Raguvėlės dvaro pastatai turi savo žavesio: priverčia stabtelėti ir įsivaizduoti, kaip viskas atrodė tada, kai mūsų dar nebuvo.
Taip ir yra. Ant laiptų prisėdusi darbininkė patikino, kad dvaras jau ne vienerius metus yra ūkininko, su kuriuo ką tik turėjome kelyje prasilenkti. Moteris ramino, kad dvaro kiemą tikrai galima apvaikščioti ir objektus fotografuoti kiek tik širdis geidžia, o ir šuns bijoti nereikia – jis visiems atvykėliams draugiškas.
Raguvėlės dvaras žinomas kaip viena didžiausių Lietuvoje dvaro sodybų, jos plotas apie 20 hektarų, iš kurių 8 hektarus užima dvaro parkas, o ansamblį sudaro apie dvidešimt pastatų.
Ne vieną šimtmetį dvaras priklausė Komarų dinastijai. Pasak istorinių šaltinių, dvaras ypač išaugo XVII–XVIII amžiaus sandūroje. Tai buvo Juozapo Komaro – Lietuvos kariuomenės pulkininko Napoleono Bonaparto armijoje iniciatyva. 1907 metais Raguvėlės dvare įkurta mokykla, kurioje dirbo lietuvė mokytoja. Ją įkūrė dvarininkas Konstantinas Komaras. Dvaro rūmus nacionalizavus, veikė žemės ūkio, bitininkystės ir sodininkystės meistrų mokyklos. Atkūrus Nepriklausomybę dvaras buvo grąžintas Komarų giminės paveldėtojams.
Ne visus dvarus iš arti apžiūrėsi
Kitame Anykščių rajono pakraštyje įsikūręs Pienionių dvaras. Šis dvaras yra toliau nuo pagrindinio kelio ir pro šalį važiuojant nepastebimas – vaizdą į dvaro pastatus uždengia medžių tankmė.
Pienionių dvaro pastatų iš arti apžiūrėti nepavyko – pagrindinė teritorija aptverta tvora, vartai užrakinti. Prie kitų įvažiavimo kelių taip pat perspėjama, kad čia privati valda.
Pienionių dvaras mena net XV amžių, kai dvare lankėsi didysis kunigaikštis Kazimieras. Iki kol dvaro neperėmė Siesickų dinastija, jį valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai, Sapiegos, Pacai. Dvaras buvo garsus savo oranžerija ir beveik dešimties hektarų peizažiniu parku. Išlikęs ne tik parkas, bet ir mūrinė dviejų aukštų oficina, svirnas, rūkykla, bravoras ir net vartai su liūtų skulptūromis.
Deja, visu tuo, kas išvardyta, išskyrus ant vartų stovinčias liūtų skulptūras, galėjome pasigrožėti tik per nuotolį. Mat visa pagrindinė dvaro teritorija aptverta aukšta tvora ir prie visų įvažiavimo kelių sudėti ženklai „Privati valda“.
Keista, bet interneto svetainėse, siūlančiose aplankyti Lietuvos kultūros paminklą, Pienionių dvarą, nerašoma, kad į dvaro teritoriją patekti negalima. Minima, kad dvaras priklauso privatiems asmenims, o aplankyti dvarą galima pagal susitarimą. Kaip susitarti, nei dvaro aprašyme, nei atvykus prie vartų informacijos nėra. Pagūžčiojome pečiais – turbūt ne mes vieni, kurie atvažiavę paklibino vartus ir, nieko nepešę, išvažiavo.
Populiari renginių ir fotosesijų vieta
Ištaigingas Taujėnų dvaras. Tarpukariu jis garsėjo kaip dvaras, kurio teritorijoje augo gražiausi gėlynai. Šiandien dvaras turi privačius savininkus ir veikia komerciniais tikslais.
Iš tą dieną aplankytų dvarų bene patys ištaigingiausi ir labiausiai išpuoselėti buvo Ukmergės rajone stūksantys klasicistinio stiliaus Taujėnų dvaro rūmai. Įėjimas į šį dvarą yra mokamas. Norint apžiūrėti dvaro kiemą, reikės sumokėti 4 eurus, o įėjimas į dvaro vidų kainuoja 2 eurus. Nemokamai gali apsilankyti tik vaikai iki septynerių metų ir Taujėnų miestelio gyventojai.
Taujėnų dvaro parke gausu senovinių ir modernių skulptūrų
Anksčiau didikams Radviloms priklausęs dvaras šiandien atnaujintas ir naudojamas komerciniais, turistiniais tikslais. Čia vyksta įvairūs renginiai, veikia kavinė ir viešbutis. Dvare galima išsinuomoti patalpas asmeninėms šventėms. Dėl tvarkingos, prižiūrėtos aplinkos, Mūšios upelio supamo kraštovaizdžio dvaras pamėgtas gražių kadrų prisiminimui norinčių jaunavedžių. Taip pat Taujėnų dvaras yra populiari krikštynų fotosesijų vieta.
Taujėnų dvaro parke gyvena alpakos, asilas, ožkos ir kiti gyvūnai. Gausu ir paukščių – žąsų, pūstauodegių povų ir kt.
Taujėnų dvaro parke gausu senovinių ir modernių skulptūrų, gėlėmis išdabintų tiltelių, fontanų, gėlynų. Įrengta atskira gyvūnų erdvė – galima sutikti besiganantį ponį, alpakų būrį, ar net paglostyti mielą asiliuką. Čia pat, visai šalia, gyvena įvairūs paukščiai – žąsys, įvairių rūšių vištos ir keli išdidūs povai.
Parke yra ir akmenų muziejus. Po keliolika ar dvidešimt tonų sveriantys akmenys suvežti iš Taujėnų seniūnijos apylinkių.
Vytauto Didžiojo dovana broliui
Porą valandų pašmirinėję po Taujėnų dvaro teritoriją patraukėme į Molėtų rajono Alantos dvarą. Dabartiniai rūmai neoromantinio stiliaus, palyginti su anksčiau aplankytais dvarais, gana jauni – statyti XIX amžiuje, o išlaikant autentiškumą, ne kartą restauruoti. Išlikęs ne tik dvaro pastatas, bet ir pastatų kompleksas.
Alantos dvare įsikūrusi Vaidoto Žuko meno galerija, o antrame dvaro aukšte įkurtas iš Alantos krašto kilusio palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus.
Šiuo metu dvare veikia Vaidoto Žuko meno galerija, antrame dvaro aukšte įkurtas iš Alantos krašto kilusio palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus. Dvaro aplinka kruopščiai sutvarkyta – nei parko alėjoje, nei prie tvenkinių nerasi šiukšlės ar nulūžusios šakos.
Istoriniai faktai byloja, kad pats Alantos dvaras žinomas daug anksčiau, nuo XV amžiaus pradžios, kai Vytautas Didysis dvarą padovanojo savo broliui Žygimantui Kęstutaičiui. Kelis šimtmečius dvarą valdė Radvilų giminė ir lenkų kilmės didikai Pac-Pomarnackiai. Šios giminės valdymo laikais ir perstatyti dabartiniai rūmai iš mūro ir akmenų.
Valdant Pac-Pomarnackiams, rūmai pasižymėjo neregėta prabanga. Buvo įrengtas atskiras kambarys giminės portretams, kinų stiliaus arbatos kambarys ir kambarys su Liudviko XV stiliaus baldais.
Dvaras garsėjo turtinga keramikos ir žibintų kolekcija. Deja, iš viso to belikę tik vos keli dvaro klestėjimą menantys fragmentai.
Tarpukariu dvarą nupirko tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministras Balys Sližys. Sovietiniais metais čia buvo kolūkio kontora, kino ir sporto salė, mokykla, biblioteka. Šiandien dvaras pritaikytas visuomenės edukacinėms programoms.
Prabangą atkūrė iš smulkmenų
Grįždami namo, užsukome į Burbiškio dvarą. Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, įsikūrusį dvarą drąsiai galima pavadinti tikrai stilingais rūmais.
Burbiškio dvaras Anykščių rajone prieš keletą metų restauruotas savininkų iniciatyva. Čia, priešingai nei Taujėnų dvare, aplinką galima apžiūrėti nemokamai.
1853 metais pastatyti Lietuvos ir Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, šiuo metu jau kitų privačių savininkų ir Europos Sąjungos lėšomis dvaro rūmai autentiškai atkurti iš išorės ir vidaus.
Prieš keletą metų prikeltas dvaras, kurio restauravimas atsiėjo apie 3 milijonus eurų, šiandien tituluojamas vienu gražiausių Anykščių krašto kultūros objektų.
Gyvūnų skulptūros Burbiškio dvare – Venclovavičių palikuonio, Lenkijoje gyvenančio skulptoriaus, dovana.
Vilės Leščinskienės nuotraukos
Oficialiame Burbiškio dvaro puslapyje rašoma, kad dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.
Be to, prašoma lankytojų nemaišyti šio dvaro su tokio pat pavadinimo dvaru Radviliškio rajone, kuriame vyksta kasmetinė tulpių žydėjimo šventė, ir su kitu dvaru Burbiškiuose, Raseinių rajone.
Dvaro sodas labai jaukus. Visai čia pat, pakalnėje, teka Anykštos upelis, o palei jį ir visame sode gausu nedidelių, spalvotų keramikos skulptūrų – lapių, kačių, varlių, flamingų. Tai kadaise Burbiškio dvarą valdžiusių Venclovavičių palikuonio, Lenkijoje gyvenančio skulptoriaus, dovana. Taip nuspręsta palikti pėdsaką protėvių žemėje.
Parke yra ir daugiau, tik jau medinių, kitų autorių skulptūrų. Pačiame dvare likę pėdsakų, kad čia palyginti neseniai, prieš beveik dešimt metų, dar veikė mokykla, tebėra suolai, žemėlapis ir kiti mokyklos laikus primenantys daiktai.
