ARCHITEKTAS PRIE SENOVINIO AUTOMOBILIO VAIRO

„(Ne)kasdieniška kasdienybė“

Pastaruoju metu Kupiškis gana sparčiai keičiasi. Jau yra nemažai atnaujintų daugiabučių namų, pakeistų namų stogų, atnaujinta centrinė miesto aikštė. Duris netrukus po rekonstrukcijos atvers autobusų stotis. Iškyla ir visokių ūkinės paskirties statinių ne tik mieste, bet ir kaime. Naujus statybos objektus kupiškėnai vertina įvairiai. Džiugu, kad prie tų darbų prisideda ir mūsų kraštiečiai.

Vienas jų – architektas, projektuotojas Aurimas Kriauza. Su juo ir pasikalbėjome apie gimtojo miesto pokyčius, karjerą, pomėgius ir šeimą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kas Jus sieja su Kupiškiu?

Čia mano šaknys, čia gimiau ir užaugau, čia gyvena mano tėvai, būrelis buvusių vaikystės ir mokyklos draugų. Dažnai lankausi Kupiškyje. Nesu nuo jo atitolęs. Visada jaučiu šio krašto trauką ir noriu kuo dažniau čia sugrįžti.

Atvažiavęs būtinai nueinu prie Kupiškio marių netoli namų. Aplankau senuosius Kupiškio malūnus, stabteliu prie Henriko Orakausko skulptūros „Baltų pasaulio medis“.

Tos vietos mane ypač traukia.

Kodėl pasirinkote architektūros studijas?

Galima sakyti ne aš jas pasirinkau, bet jos mane pasirinko. Matyt, taip buvo likimo lemta. Mat iš pradžių šia sritimi nesidomėjau.

Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Kauno kūno kultūros akademiją. Su sportu norėjau sieti savo gyvenimą. Buvau lengvaatletis, bėgikas. Deja, įstojau į tą specialybę, kur už mokslą reikėjo mokėti. Tokia situacija nelabai tenkino. Pamąsčiau, ar nereikėtų pasukti į inžinerinius mokslus.

Taigi su sporto studijomis atsisveikinau ir įstojau į tuometinį Kauno politechnikumą studijuoti pramoninės ir civilinės statybos.

Per trejus metus mano apsisprendimas eiti tuo keliu subrendo. Tad baigęs politechnikumą nedvejodamas mokslus tęsiau Kauno technikos universiteto architektūros ir statybos fakultete.

Prieš dešimt metų įkūriau savo įmonę „Projektera“. Vadovauju 10 žmonių kolektyvui. Projektuojame daugiabučius namus, visokius didesnius ūkinės paskirties, sudėtingesnės konstrukcijos statinius.

Kupiškyje mano įmonė projektavo ūkinės paskirties sandėlį Technikos gatvėje, keletą panašių statinių ūkininkams. O Kupiškio autobusų stotis – tikras mūsų komandos kūdikis.

Kai kurie kupiškėnai kritikuoja atnaujintą miesto centrinę aikštę ir rekonstruotą autobusų stotį dėl pernelyg vyraujančios, anot jų, juodos spalvos tuose objektuose. Yra manančių, kad Kupiškiui atnaujinta autobusų stotis per didelė. Kokia Jūsų nuomonė?

Projektuodami stoties pastatą siekėme, kad pastatas būtų gražus, šiuolaikiškas, tinkamai architektūriškai sudėliotas, kad taptų Kupiškio vizitine kortele.

Misija jį perdaryti buvo nelengva. Senasis autobusų stoties pastatas jau buvo gerokai nusidėvėjęs. Jį ardant išlindo visokio statybos broko, pavyzdžiui, plokštės buvo sumontuotos skirtingų aukščių.

Užbaigus rekonstrukciją, mano akimis, rezultatas tikrai išėjo gražus. Manau, kad ir juoda spalva suteikia šiam pastatui solidumo, dera prie visumos.

Dėl pastato dydžio pakomentuoti negaliu. Ko prašė užsakovai, šiuo atveju rajono Savivaldybė, taip ir suprojektavome.
Gal naujas statinys bus patrauklus ir daug kas norės jo antrame aukšte įsikurti ir vykdyti kažkokią veiklą. Neliks ten tuščios patalpos. Asmeniškai manau, kad tas pastatas gal ir galėjo būti mažesnis. Ateitis parodys, kaip bus.

Prie centrinės miesto aikštės projektuojant man neteko prisidėti. Esu prisidėjęs tik prie kai kurių idėjų brandinimo. Manau, kad aikštės projektas kolegoms gerai pavyko. Juk ten ne tik juoda spalva dominuoja. Žmonių įvairūs skoniai. Antai kažkada Jonavoje aplinkiniai buvo nepatenkinti suprojektuota balta aikšte. Sakė, kad ta spalva akina, kad nereikia baltų plytelių.

Koks Kupiškis Jums architekto akimis?

Kupiškis labai jaukus, kompaktiškas ir nenuobodus miestukas. Neogotikinė jo bažnyčia matyti iš įvairių taškų. Jis toks man visada išliks. Negaliu šiuo atveju būti objektyvus vertintojas.

Kur dabar gyvenate? Papasakokite apie savo šeimą.

Gyvenu Kačerginėje, nuosavame name. Prieš dvylika metų jį pats ne tik suprojektavau, bet ir pasistačiau būdamas dvidešimt šešerių metų.

Namas mūrinis. Gana paprastos architektūros. Jį statydamas didžiausią dėmesį kreipiau į statybinių medžiagų ilgaamžiškumą.

Akcentavau vidų, o ne išorę. Svarbu, kad namas būtų patogus gyventi, ergonomiškas. Jo interjere persipynęs modernus ir archajiškesnis stilius.

Mėgstu kolekcionuoti visokius senus daiktus (skulptūrėles, paveikslus, baldus, šviestuvus ir pan.). Ta mano kolekcija dar labai kukli ir šiuo metu funkcionaliai panaudojama interjere.

Esu vedęs. Žmona Laura ekonomistė bankininkė. Kaunas jos gimtasis miestas. Turime du vaikus – sūnų Šarūną ir dukrą Gerdą.

Domitės ir senoviniais automobiliais. Kaip šis Jūsų pomėgis atsirado?

Geras mokyklos laikų draugas pradėjo domėtis senais automobiliais ir pasiūlė į tą veiklą įsitraukti. Iš pradžių visa tai man nelabai patiko. Visgi pamažu įsitraukiau. Dalyvauju įvairiuose renginiuose, šventėse, esu senovinių automobilių klubo „Klasika“ narys. Su šio klubo atstovais ir Kupiškyje esame pasirodę. Turiu du senus automobilius – 1971 metų „Buick Riviera“, Jungtinėse Amerikos Valstijose gamintą asmeninės prabangos automobilį, ir 1985 metų „Mercedes-Benz“. Tai palyginti dar jauni senoviniai automobiliai. Klasikinis senovinis automobilis turi būti bent 30 metų senumo, 10 metų nebegaminamas. Yra ir daugiau kriterijų, kad tą statusą atitiktų.

Kokį automobilį vairuojate kasdien?

Kaip tikras lietuvis vairuoju „Audi“.

Ar nekyla minčių sugrįžti gyventi su šeima į Kupiškį?

Prisipažinsiu, kad tokių minčių būna. Juolab kad čia turiu sodybą, kur vasarojame. Kartais atvažiuoju pamedžioti. Priklausau vienam medžiotojų būreliui. Visišką grįžimą į Kupiškį stabdo darbo vietų stoka, ekonominio gyvenimo sąstingis. Žinoma, galėčiau ir namuose projektuoti bet kur gyvendamas, bet sunku būtų bendrauti su užsakovais. Jų daugiau yra arčiau didmiesčių, kur verda gyvenimas. Tad daug laiko reikėtų praleisti važinėjant. Visi nori matyti patį žmogų. Virtualus bendravimas tik vėliau, darbams įsibėgėjant, jau galima bendravimo forma su užsakovu.