SURŪGUSIOS TETOS BALTAIS CHALATAIS

Kristina VALYTĖ

Internete, spaudoje ir per televiziją skelbiama, kad gydytojui pakanka pasakyti „ačiū“, pinigine ar daiktine išraiška atsidėkoti nereikia. Atseit, Lietuvoje yra tiek daug nemokamų medicinos paslaugų, kad tik tirkis, gydykis ir džiaukis.

Deja, prireikus medikų pagalbos turime nusileisti ant žemės. Praėjusią savaitę, sunegalavus vaikui, teko kviestis greitąją medicinos pagalbą. Vaikui pakilo temperatūra, jis vėmė, išbėrė burną. Atvykusi felčerė pirmiausia pasidairė, kaip mes gyvename, tuomet išbarė mane, kad nesumažinau vaistais temperatūros, ir panosėje burbėjo, kad vaikas neprižiūrėtas, mama apsileidusi (nors esame paprasta dirbanti šeima).

Atvažiavus su greitosios pagalbos automobiliu į Kupiškio ligoninės vaikų ligų skyrių, pasibaisėjau ligoninės personalu. Kiekvieną kartą užėjus į palatą buvo akcentuojama, kad ši diena yra paskutinė darbo diena, o tada visas skyrius išeis ilgų atostogų. Ir kai tik sulašės visos vaikui skirtos lašelinės, privalėsime kuo greičiau iš čia nešdintis, niekas mūsų iki vakaro nelaikys. „Nepatinka – niekas jūsų nelaiko, keliaukite į Panevėžį“, – sakė slaugytoja „nupieštais“ antakiais.

Kadangi vaikas tik darželinukas, normalu, kad jis bijo lašelinių, adatų ir piktų tetų. Bet vaikų skyriaus seselės, užuot patylėjusios, dar pagąsdino vaiką, kad jeigu jis verks, išsiveš jo mamą. Ir tikrai, vaikas tai išgirdęs pradėjo verkti visu balsu.
Kai po konvejeriu sulašintų lašelinių ir suduotų vaistų vaikas gulėjo išsikamavęs, atėjo ponia daktarė, kuri apžiūrėjusi vaiką nepasakė, nei kuo susirgo mano vaikas, nei kur mums toliau kreiptis, nei išrašė reikiamų vaistų. Pasiteiravus gydytojos, galbūt išberta vaiko burna yra stomatito požymis, ji atsakė, kad tikrai taip nėra. Juk ji geriau viską išmano, nes yra baigusi medicinos mokslus. Pasak jos, vaikui derėtų keisti mitybos įpročius.

Beje, kitą dieną, neradusi ramybės nuvedžiau vaiką pas šeimos gydytoją. Paaiškėjo, kad jam – paprasčiausias stomatitas.
Papasakojusi įspūdžius pažįstamiems jų nenustebinau. Priešingai – išgirdau ne mažiau kraupių pasakojimų apie poliklinikoje dirbančią dantistę, kuri vaikams sako, jog „tavo žandai tokie dideli, kad net išsižioti negali“, taip pat apie gydytoją, kuri pastebėjo tulžies akmenis moteriai, o kai ši pasakė, kad tulžies pūslės nebeturi jau daugelį metų, daktarė jai atrėžė: „Tylėk, gal aš geriau žinau.“

Gydytojai žmonės, jų pacientai – taip pat. Tik kodėl privačiose medicinos įstaigose tokie reiškiniai nevyksta?

Ir nors senoliai sako, nespjauk į šulinį, šįkart drįstu paprieštarauti – kitąsyk iškilus sveikatos problemai, geriau važiuosiu tiesiai į Panevėžio ligoninės priimamąjį.

Aociatyvi nuotrauka iš redakcijos archyvo