BIRUTĖ JANKAUSKAITĖ-RIBOKIENĖ: „IŠSIPILDĖ SVAJONĖ, GIMUSI STUDIJŲ LAIKAIS“

„Kūrybiškumo genas“

Dar viena talentingosios alizaviečių Jankauskų giminės atstovė – ilgametė radijo ir televizijos žurnalistė, šiandien gide Vilniuje dirbanti Birutė JANKAUSKAITĖ-RIBOKIENĖ.

Ji mielai sutiko papasakoti apie savo šeimą, studijas, meilę liaudies šokiui, darbą radijuje ir televizijoje, dabartinę veiklą, saitus su Kupiškiu. 

Jurga BANIONIENĖ

Gerbiama Birute, Jūsų šeimos istorija surašyta sesers Kornelijos Jankauskaitės knygoje „Apkabinu praeitį, mano šeimos istorija“. Ar Jums nekirbėjo mintis, kaip ir seseriai, imtis knygos rašymo?

Džiaugiuosi, kad sesuo Kornelija parašė tokią knygą, bet man niekada nekilo ši mintis. Esu rašymo atsikandusi nuo tada, kai baigusi Vilniaus universitete žurnalistiką, 1976 m. pradėjau dirbti Televizijos ir radijo komitete, pradžioje Vaikų ir jaunimo redakcijoje, vėliau Reklamos ir ryšių su užsienio šalimis direkcijoje. Taigi, kiekvieną savaitę reikėdavo sugalvoti vieną ar kitą laidos temą ir parašyti scenarijų. Vedžiau ir radijo laidos „Jaunimo banga“ autorinę laidą „Diskoteka“.

Turbūt, Jūs prie knygos gimimo irgi daug prisidėjote, talkinote seseriai?

Į jos sumanymą per daug nesikišau, bet, jeigu kas atmintyje iškildavo, istorija ar faktas, pasakydavau. Smulkiau papasakojau apie poetą Paulių Drevinį, savo pirmąjį mokytoją, gyvenimą Šiauliuose, ten mokiausi metus ir gyvenau jauniausio tėvelio brolio Prano Jankausko ir jo žmonos Irenos šeimoje.

Taip pat apie Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblį, kuriame šokau, repeticijas, gastroles, viso ansamblio gyvenimą. Kai ką sesuo žinojo, bet ne viską. Ji davė skaityti rankraštį, išsakiau savo pastabas. Esame aptarę vieną ar kitą knygos skyrių, jai pasufleravau, kaip juos sudėlioti, kad knygą būtų geriau skaityti.

Kuo Jums brangi ši knyga?

Į ją sudėtas mūsų tėvelių, senelių, kitų giminės narių gyvenimas. Visi draugiškai gyvenome, daug bendravome tarpusavyje, trūksta jų, iškeliavusių į Anapilį. Atsiverti knygą ir tarsi iš naujo viskas atgyja.

Kokie šilčiausi prisiminimai apie savo šeimą?

Labai gera būdavo keliauti su tėveliais mūsų automobiliu „Volga“. Nesvarbu kur, ar į kaimą, ar po Lietuvą, toliau. Prisimenu jaukų Kūčių stalą su šieneliu po staltiese ir naujametines eglutes. Jas papuošdavome gražiais vokiškais žaisliukais. Tėvelis mums vaikystėje ir paauglystėje visuomet pakviesdavo Senį Šaltį. Jis ateina, o aš pagroju pianinu, sesutė padainuoja. Paskui jis duoda mums dovanėlių, saldainių krepšelį su keliais mandarinais. Mums laimė!

Atmintyje išliko ir gražios naujametinės (ir ne tik) šventės tiek mūsų šeimoje, tiek pas tetulę Stasę, tėvelio seserį. Ji gyveno Vilniuje. Dažnai ją aplankydavome ne tik per šventes.

Ji buvo puiki kulinarė, kažkada baigusi Salamiesčio žemės ūkio mokyklą. Ne tik prigamindavo daug įmantrių patiekalų, prikepdavo skaniausių bandelių su cinamonu, bet ir labai gražiai viską paserviruodavo. 1998 m. į Kūčių vakarienę ji sukvietė visus savo brolius su šeimomis ir jų atžalomis paminėti 60 metų nuo įsimintinos Kūčių vakarienės, kai jos tėvelių, mūsų senelių, Kosto ir Elzbietos Jankauskų, namuose, Grincagalėje, Kūčias valgė dar visi Jankauskų šeimos nariai.

Jūsų tėveliai susitiko tremtyje. Sibire gimėte ir Jūs. Ar išliko prisiminimų apie ten praleistus metus?

Pati nieko neprisimenu. Mama pasakojo, kad ten nebuvo jokių lėlyčių, todėl vienintelis mano žaidimas buvo pilstyti vandenį iš vieno vaistų buteliuko į kitą. Kai jau ruošėsi grįžimui į Lietuvą (man buvo pustrečių metų), pririnko daug buteliukų kelionei, kad turėtų kuo mane užimti. Taip išlikau visą kelią rami, neverkiau, nes žaidžiau su tais buteliukais ir vandeniu. Mamytė galvojo, kad tikriausiai būsiu vaistininkė.

Kaip gyvenimas klostėsi grįžus į Lietuvą. Kokia buvo Jūsų vaikystė, mokykliniai metai?

Grįžome pradžioje tik mes su mama, nes tėvelio dar neišleido. Nuvažiavome į mamos tėviškę Dzūkijoje. Ir dėdė Pranas, tėvelio brolis, buvo su mumis, nes jis pasitiko Vilniuje. Pasisvečiavę ten (visa tai žinau iš mamos pasakojimų) su mama ir dėde Pranu išvykome aplankyti tėvelio mamos Elzbietos į Grincagalę. Močiutė pasitiko Kupiškyje su baltu arkliu. Po savaitės su mama grįžome atgal į jos tėviškę. Ji išvyko į Vilnių prisiregistruoti, bet neleido, vijo iš miesto. Tuomet ji išsiuntė į Ačinską tėveliui telegramą, kad mes grįžtame į Sibirą, nes nežinojo, kiek tėtis dar ten prabus. Bet tėvelis telegrama greitai atsakė, kad jau paleido, ir jis grįžta. Visi įsikūrėme Pavilnyje.

Važiuodavome pas močiutę į Dzūkiją. Ten, Senųjų Naniškių kaime, 1959 m. pradėjau eiti į pirmą klasę, nes Pavilnyje manęs nepriėmė, dar neturėjau septynerių metų, o labai prašiausi į mokyklą, mokėjau skaičiuoti ir visas raides pažinau, nes mama buvo išmokiusi. Močiutės name buvo mokykla, o mokyklos direktoriumi buvo poetas Paulius Drevinis, neseniai grįžęs iš Sibiro. Jis močiutės name nuomojo kambariuką. P. Drevinis ir sutiko priimti mane į pirmą klasę.  

Mes su močiute, sesute ir seneliu gyvenome salėje (dideliame kambaryje, kaip svetainė, viename namo gale), o priešais ją, perėjus koridorių, buvo mokykla. Tad tiek to kelio iki mokslų – tik pereiti koridorių.

P. Drevinis augino triušiukus. Mes, vaikai, priraudavome jiems balandų, prinešdavome morkų. Juos augino parduoti. Gaunami pinigai buvo naudojami mokinių ekskursijoms. Močiutės namuose P. Drevinis buvo „saviškis“ ir prie stalo sėsdavo su mūsų šeima. Močiutė jį pamalonindavo bulviniais blynais, o šeštadienį išvirdavo cepelinų.

Kartą pavasarį susirgau kokliušu. Mokytojas atėjo manęs paguosti. Baigiantis mokslo metams vėl susirgau, bet šį kartą – vėjaraupiais. Ir tada P. Drevinis atėjo manęs aplankyti ir pranešė, kad baigiau pirmą klasę vien labai gerais pažymiais. Šį kartą direktorius padovanojo man pasakų knygą. Jis buvo šiltas ir malonus žmogus, inteligentiškas, ūkiškas, doras ir sąžiningas, nelabai kalbus, tikras lietuvių poetas.

Su jo atvykimu prasidėjo nauja era kaimo gyvenime: jis suorganizavo literatų būrelį, rengė vaidinimus. Į literatūros vakarus kviesdavosi savo draugus rašytojus ir poetus. Pas jį lankėsi Paulius Širvys, Kostas Kubilinskas, Antanas Jonynas, Justinas Marcinkevičius, Eugenijus Matuzevičius, Juozas Baltušis.

P. Drevinį močiutė vaišindavo aviečių vynu: jį supila į dailų ąsotėlį ir pastato ant didelio ąžuolinio stalo. Stalą tėvelis atvežė iš savo tėviškės Grincagalės, 1957 m. pardavus ten namus.

P. Drevinio iniciatyva buvo pradėta statyti nauja mūrinė mokykla, baigta 1961 metais. Jis ją vadino „Baltąja gulbele“.

Močiutei mokytojai duodavo paskaityti knygų ir laikraščių. Ji mums su sesute irgi paskaitydavo vakarais knygelių. Labai laukdavome tėvelių atvažiuojant mūsų aplankyti. Kai žinodavome, kad turi atvykti, tą dieną nuo ryto bėgdavome ant kalno budėti (mūsų kaimas buvo ant aukšto skardžio).

Dažniausiai apie pietus pamatydavome dulkių debesį, kylantį tolyje, o paskui tas debesis vis artėdavo ir iš jo išnirdavo mūsų balta „Volga“. Atlėkdavome į kaimo pradžią, o tada, tėveliui privažiavus, ropšdavomės į mašiną. Tėvelis man, įsitaisiusiai jam ant kelių, leisdavo pavairuoti per kaimą bent 300 m iki močiutės namų. Taip gana anksti išmokau vairuoti.

Nuo 1961 m. rugsėjo 1 dienos, lankydama trečią klasę, gyvenau Šiauliuose pas tėvelio brolį Praną ir tetą Irutę. Jie pasiėmė mane gyventi, nes norėjo padėti sunkiai besiverčiantiems tėveliams. Šiauliuose pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Dėdę Praną vadinau „tėveliu“, o tetą Irutę – „mamyte“. Ir dabar taip tebevadinu. Šiauliuose gyvenau metus laiko. Ir šiandien prisimenu gražų pietų stalą, apdengtą balta staltiese su servetėlėmis, pietūs būdavo visada iš trijų patiekalų.

Kasdien teta Irena virdavo vis kitokią sriubą, bet man labiausiai patiko saldi sriuba, kur miltiniai kleckai plaukiojo džiovintų juodų slyvų, razinų ar džiovintų abrikosų kisieliuje. Antram patiekalui teta Irena ištroškindavo smulkintos jautienos su pupelėmis ar triušį su bulvėmis ir su gardžiu padažu. Ir visuomet paduodavo trečią patiekalą, ne šiaip sau kompotą, tai būdavo kažkas ypatinga: plakta grietinėlė su uogomis, želė su grietinėlės putomis ar pudingas.

Savaitgaliais visi kartu, kai kada ir viena eidavau į kiną. Su teta Irute eidavome ir į teatrą. Dažnai trise važiuodavome į Rygą, ten labai skanių sluoksniuotų trapių „širdelių“ man nupirkdavo. Lietuvoje dar nebuvo tokių skanėstų.

Gyvenant Šiauliuose ir pasibaigus mokslo metams, vasarai mane teta Irena ir dėdė Pranukas pasiėmė į Pageluvio pionierių stovyklą netoli Šiaulių. Teta Irena ten dirbo gydytoja sezono metu, o dėdė Pranukas „muzruku“ – muzikos vadovu. Jis mane išmokino dainelių ir parengė konkursui. Užėmiau trečią vietą.

Pasimokiusi ir pagyvenusi Šiauliuose metus, sugrįžau į Vilnių, nors dėdė Pranas ir teta Irena būtų ir toliau mane su meile globoję. Bet mūsų tėveliai manęs labai pasiilgo. Dar pusę metų pasimokiau Pavilnyje, o nuo Naujųjų, 1963 metų, įsikėlėme į naują butą Antakalnyje.

Per pavasario atostogas su seserimi visados važiuodavome į Šiaulius pas tetą Irutę ir dėdę Praną. Teta Irena pasitikdavo geležinkelio stotyje, skaniai valgydindavo ir kas kartą vesdavosi į teatrą.

Apsigyvenus Antakalnyje, 1963 m. sausį, lankėme su seserimi Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjus). Man atėjus pirmą kartą į klasę, visi suolai buvo užimti. Mokytoja davė kėdę ir pasodino prie palangės. Po kelių dienų ūkvedys surado papildomą suolą ir įrioglino jį į klasę, tuomet ir man vieta atsirado. Mokslai sekėsi labai gerai. Matematikos mokytoja man net buvo paskyrusi mūsų klasės mokinį, kurį turėjau išmokinti matematikos devintoje klasėje. Galvojau studijuoti anglų kalbą, tad tėveliai metus samdė anglų ir vokiečių kalbų repetitorius, nors ir taip iš anglų kalbos turėjau labai gerus pažymius.

Kokiu keliu nutarėte sukti baigusi mokyklą? Kaip nutiko, kad tapote žurnaliste?

1971 m. baigiau mokyklą ir stojau į Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą, į anglų kalbos specialybę. Nors neužsikirsdama atsakinėjau per egzaminą, bet parašė trejetą. Kitų egzaminų galėjau ir nebelaikyti. Man tai buvo didelis smūgis. Greičiausiai, koją pakišo mano „politinė“ praeitis, mat buvau gimusi Sibire. Tada įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakulteto režisūros specialybę.

Pasimokiusi pusę metų Klaipėdoje, persirašiau į Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. Netrukus buvau priimta į VU liaudies dainų ir šokių ansamblį. Atranka į šokėjus buvo milžiniška. Studijuodama labai mėgau specialybės dėstytojų Vytauto Žeimanto, Skirmanto Valiulio, Virgilijaus Juodakio paskaitas, bet didžiausią įspūdį darė ansamblio vadovai.

Ansamblyje prasidėjo spalvingiausias ir įdomiausias mano gyvenimo etapas. Labai mėgau savo vadovus Tamarą Kalibataitę, Eleną Morkūnienę ir Vidą Aleksandravičių. Tai buvo nuostabūs ir kūrybingi žmonės, uždegantys savo aistra menui. Vadovė T. Kalibataitė mokė šokėjus klasikinio trenažo.

Repeticijos vykdavo Veidrodžių salėje M. K. Čiurlionio gatvėje. Vadovė Tamara būdavo visados gerai nusiteikusi, linksma, pasitempusi. Ji vis kartojo, kad šokėjos privalo būti grakščios, tiesaus stoto. Mokė, kaip „laikyti“ tašką darant piruetus, taisyklingai atlikti kitus šokio elementus.

Kiekvienas judesys – rankos pirščiukas ir jo judesiukas, žvilgsnis, galvos posūkis, lygiavimas, žingsnis, šypsena – viskas su vadove per repeticijas būdavo nušlifuojama iki galo, kad šokių figūros būtų tobulai atliktos.

Tautinius drabužius ir batelius šokiams specialiai pasiūdavo kiekvienai pagal dydį, turėdavome eiti pasimatuoti ne vieną sykį. Visų figūros buvo maždaug vienodos, visos buvome lieknos ir grakščios.

Vadovė Elena Morkūnienė buvo griežta ir labai reikli. Prieš koncertą repetuodavome visi po 6 valandas. Viską iki smulkmenų sustyguodavo ansamblio meno vadovas Vidas Aleksandravičius, kad ir orkestras, ir šokėjai, ir dainininkai sualsuotų vienu ritmu. Ir visi vadovai drauge kartodavo: „Šypsotis! Šypsotis! Šypsotis!“

Man labai patiko šokti „Klumpakojį“, T. Kalibataitės statytą „Reketį“ ir „Paskutinę polką“. Šokau vienoje poroje su Egidijumi Bičkausku (būsimu Nepriklausomybės akto signataru) ir su Vytautu Markevičiumi (vėliau jis tapo radijo žurnalistu).

„Paskutinės polkos“ finale su V. Markevičiumi išbėgdavome prieš pat žiūrovų nosis, V. Markevičius mane, o kiti vyrai šokėjai savo partneres aukštai iškeldavo sukinyje. Po tokios pabaigos sugriaudėdavo žiūrovų aplodismentai, o fotografai skubėjo šį reginį fiksuoti. Man labai patiko šokti ansamblyje, tai buvo didžiausia laimė. Pabaigusi universitetą dar ilgai sapnuodavau tas dienas.

Su koncertais apvažiavome visą Lietuvą. Mažesniuose miesteliuose būdavo vaišės, paruošta statinė alaus. Žmonės nuoširdžiai norėdavo kuo nors ansambliečiams atsidėkoti už suteiktą didelį džiaugsmą. Vieną statinaitę alaus įritindavo į autobusą išvažiuojant. Visada vežiodavausi savo gitarą, o grįžtant namo grodavau ir dainuodavau, kiti pritardavo.

Įsimintinos ne vien repeticijos ir koncertai, bet ir ansambliečių vasaros stovyklos, kuriose dvasia tiesiog atsigaudavo. Stovyklose rengdavome karnavalus, žaisdavome futbolą ir kasdien repetuodavome. Pamenu stovyklą Bulgarijoje. Mūsų ansamblio merginos žaidė futbolą su Bulgarijos komanda ir mes, lietuvės, laimėjome. Parsivežėme net medalius iš tos kelionės. Baigusi universitetą, sukūriau šeimą.

Papasakokite apie savo darbinę veiklą, kur Jums teko darbuotis pagal įgytą profesiją.

Baigusi VU pradėjau dirbti Lietuvos televizijos ir radijo komitete. Dirbau redaktore ir vedžiau per radiją laidą „Jaunimo banga“. Nuo 1980 m. birželio mėn. pradėjau rengti autorinę „Jaunimo bangos“ laidą „Diskoteka“.

Tai buvo tikrų tikriausias metų radijo įvykis! Čia buvo pasakojama apie populiariausius muzikos stilius, garsius dainininkus, skambėjo tuo metu madinga šokių, roko, rokenrolo muzika. Ją radijas transliavo nuo 1980 iki 1984 metų.

Laidos sumanytoju galima laikyti LTSR Televizijos ir radijo komiteto pirmininką Joną Januitį. Po pirmos „Jaunimo bangos“ laidos „Diskoteka“ gavome kalną teigiamų atsiliepimų. „Seniai laukėme ko nors panašaus“, – rašė klausytojai.

Didžiausią ir pačią pozityviausią įtaką dirbant radijuje man darė laidų režisierė Nijolė Strazdūnaitė. Ji pasiūlė pačiai vesti laidas, kad būtų įtaigiau. Man svarbiausia darbe buvo punktualumas ir laiku padarytas darbas, jokių vėlavimų.

„Glavlitas“ („Glavnoje upravlenije po ochrane tain v pečati“ – cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, įsteigta Rusijoje, kontroliavo ir cenzūravo beveik visas Rusijos, o vėliau ir TSRS kultūrinio gyvenimo sritis) skaitydavo mano parengtas laidas kaip su mikroskopu, bet praktiškai nieko necenzūruodavo. Man reikėdavo pateikti išverstų iš anglų kalbos dainų žodžius, bet ne visus iki galo, o tik maždaug, apie ką ši daina, kelis sakinius. Kartą dainos žodžius „Get Irland back to the Irish“ („Grąžinkite Airiją airiams“) išverčiau taip: „Airių mergina įsimylėjo vieną jauną vaikiną ir nori, kad jis greičiau grįžtų namo…“ Taip išverčiau ne todėl, kad būčiau nežinojusi, kaip teisingai išversti, o tik todėl, kad reikėjo vengti tokių žodžių, kaip „laisvė“, kad nesukeltų nereikalingų asociacijų ir dainos neišmestų iš programos. Laida buvo transliuojama kiekvieną sekmadienį nuo 11 iki 12 valandos.

Vasarą Palangoje sekmadieniais mano balsas ir rengiama laida aidėjo per visą pajūrį, nes visi nešdavosi į pajūrį radijo imtuvus „VEF“ ar „Spidola“ ir klausydavosi laidų.

Kartą Palangoje pasitaikė toks atvejis: gulime pliaže su savo vyru Arvydu ir deginamės. Ir štai praskamba mano laida, kurioje tekstą tuokart buvome įskaitę su vyru Arvydu. Pradedame garsiai tarpusavyje kalbėtis. Šalia gulintys jaunuoliai, tokie žaliūkai, išgirdę mus, ima diskutuoti tarpusavyje: „Va, brač! – sako vienas jų. – Taigi jie ką tik Vilniuj buvo, radijuj! Tai kaip jie taip greitai atalakė Palangon?!“ Kitas žinovo tonu nuramina visus: „Tai tikriausiai lėktuvu atskrido!“

„Diskoteką“ vesdavome dviem balsais – moterišku ir vyrišku, reikėjo, kad vyktų dialogas, nebūtų monotonijos. Skaitydavau tekstą kartu su Vytautu Kernagiu, Vytautu Šapranausku, Sauliumi Sipaičiu, Vytautu Baneliu, kuris dirbo Lietuvos užsieniui laidų redakcijos pranešėju, netgi ir su savo vyru Arvydu Riboku. Informaciją apie muzikines naujienas padėdavo gauti daug geranoriškai nusiteikusių ir visuomenei gerai žinomų žmonių.

Man talkino Arnas Klivečka, to laiko diskotekų „dievaitis“, V. Kernagis, S. Sipaitis, Kristina Kazlauskaitė. Jie parūpindavo naujienų iš muzikinio gyvenimo, paskolindavo plokštelių iš savo kolekcijų. Turėjau gerą „informatorių“ tinklą, žmonės pranešdavo, kada koks kolektyvas grįžo iš kelionių po užsienį, tuomet skambindavau tiems žmonėms, klausdavau, ar neparsivežė naujienų. Net Maestro Juozas Domarkas yra paskolinęs savo parsivežtų plokštelių. Radijo „Diskoteka“ buvo gerai visiems žinoma, tad klausytojai skolindavo noriai, ir draugai, bičiuliai, ir nepažįstami žmonės.

Jauni radijo klausytojai vertino gerą vakarietišką muziką, didelę jos įvairovę (tokios muzikos negalėjo išgirsti kitose laidose), originalumą ir perduodamas žinias apie užsienietiškas naujas ar senesnes grupes, nes tokios informacijos sunku būdavo gauti.

Dainininkas Andrius Mamontovas, prisimindamas 1980–1990 m. (pasaulį apvertusį dešimtmetį), viename interviu žurnalui „Istorijos“ kalbės ir apie „Diskoteką“ sakydamas: „Sekmadienio rytais Lietuvos radijas transliuodavo „Jaunimo bangos“ laidą „Diskoteka“ su Birute Ribokiene. Aš net buvau prilitavęs kažkokį laidą, kuriuo galėjau iš radijo taško įrašinėti į magnetofoną. Paskui savaitę klausydavausi.“

Radijo laidoje „Diskoteka“ buvo galima išgirsti ne tik užsienietiškos, bet ir lietuviškos šiuolaikinės muzikos, ir „broliškų respublikų“ žinomiausių kompozitorių kūrinių. Kartą savo laidai vykau net į Rygą kalbinti populiaraus kompozitoriaus Raimundo Paulo. Labai įdomu buvo pabendrauti su Maestro.

1983 m. „Diskoteką“ uždraudė ir niekas nepaaiškino, kodėl. Vieną dieną TVR valdžia pareiškė, kad laidos daugiau nebus. Žmonės kalbėjo, kad didelio populiarumo sulaukusią radijo „Diskoteką“ „sutvarkė“ iš Maskvos atsiritusios stagnatoriško valdymo nuotaikos.

Netrukus iš radijo „Jaunimo bangos“ perėjau dirbti į Lietuvos TV ryšių su užsienio šalimis ir komercijos direkciją. Naujoje redakcijoje su kolegomis pradėjome kurti reklaminius filmus ir muzikinius klipus. Prasidėjo Sąjūdis. Lietuva paskelbė nepriklausomybės atgavimą. Tada prasidėjo Sausio 13 dienos įvykiai! TVR komitetą užėmė rusų kariai, viską išdraskė, suniokojo. Nuniokotas TVR pastatas mums buvo grąžintas tik po pusės metų. Tęsiau darbą LTV komercijos direkcijoje.

Kaip tik 1991 m. pavasarį iš pradžių iš Paryžiaus, o paskui iš Pietų Afrikos atvyko žurnalistai nušviesti padėtį Lietuvoje. LTV įpareigojo mane pabūti vertėja ir koordinatore.

Žurnalistai iš Paryžiaus lankėsi ir mūsų namuose Antakalnyje, mama jiems papasakojo apie metus, praleistus Sibiro lageriuose, ją nufilmavo. Tuo metu jie darė daug reportažų iš Lietuvos ir čia pat siųsdavo į savo TV Paryžiuje. Darbas su jais truko dvi savaites.

1991 m. spalio 3–6 d. Monako Kunigaikštystėje, Monte Karle, turėjo vykti tarptautinė televizijos programų mugė. Į šį renginį gavo kvietimą ir LTV komercijos direkcija. Reikėjo vykti už savo lėšas, o žurnalistų algos buvo mažos (425 rubliai, kai 1 doleris kainavo 51 rublį), tad norinčiųjų neatsirado. O aš labai norėjau nuvykti į Monte Karlą ir surizikavau: parašiau organizatoriams laišką ir nusiunčiau faksu. Korektiškai leidau suprasti, kad labai norėtų ir LTV dalyvauti šiame renginyje, tačiau besikurianti valstybė neturi ganėtinai lėšų, kad galėtų siųsti savo atstovus. Monte Karlo direkcija atsiliepė nedelsdama: „Atvažiuokit – visas išlaidas padengsim!“

Manęs vienos tuometinė LTV valdžia neišleido. Drauge su manimi vyko kolega, TV laidų sporto komentatorius Tautvydas Meškonis. Skridome iš Maskvos iki Marselio, ten mus pasitiko Monako atstovai su automobiliu „Alfa Romeo“ ir per Nicą, Kanus (apie 250 km) nuvežė į Monte Karlą. Mus apgyvendino ekstra klasės viešbutyje, šalia futbolo žvaigždės Pelė. Taip festivalio rengėjai parodė didelę pagarbą demokratinį kelią pasirinkusiai Lietuvai.

Monake, Monte Karle, sulaukėme stulbinamo pasisekimo. Užsieniečiams smalsu buvo išgirsti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų krašte, kas apskritai yra Lietuva. Per tas dienas įvyko daug susitikimų su kitų šalių kolegomis. Pagrindiniame filmų mugės renginyje teko susipažinti su Monako princu Albertu. Drauge su kolega T. Meškoniu įteikėme jam M. K. Čiurlionio reprodukcijų albumą ir gintaro suvenyrų. Princas pasidžiaugė albumu ir sakė, kad seniai domisi M. K. Čiurlionio kūryba. Gavau iš princo pašto ženklų kolekciją.

Apie mūsų, Lietuvos žurnalistų, susitikimą su princu rašė vietinis Monako laikraštis „Sportel News“ ir įdėjo visų trijų nuotrauką. Mugėje buvo parodytas mano drauge su kolegomis kurtas filmas „Euroturizmas Lietuvoje“. Tarp savo kategorijos filmų jis užėmė pirmą vietą. Monte Karle mugėje dalyvavo per 130 pasaulio TV kompanijų. Lietuvos TV buvo priimta į EBU (European Broadcasting Union) – Europos transliacijų sąjungą, įtraukta į pasaulio TV komercinių programų katalogus (nors įnašas buvo 2 000 dolerių, tačiau Lietuvą priėmė veltui). Kitaip tariant, dabar visos pasaulio TV kompanijos sužinojo, kur yra Lietuva. Susidomėjimas Lietuvos TV ir jos žmonėmis tarptautinėje komercijos rinkodaroje buvo didelis. Šešėlyje liko anksčiau mums atstovavęs TSRS Gosteleradijo.

Po festivalio Marselį pasiekėme laimingai, bet iki skrydžio dar reikėjo laukti visą naktį. O abiejų kišenėse – vėjai! Nei už ką pavalgyti, nei atsigerti, o laukti reikia visą naktį. Padėjo geras žmogus. Geležinkelio stotyje susipažinome su italu puertorikiečiu. Jis nupirko mums su Tautvydu po mėsainį ir po alaus buteliuką. Tad nenumirėme badu nė vienas ir sėkmingai sugrįžome į Lietuvą. Šitoje kelionėje iš tikrųjų savo kailiu patyriau, kas yra tikrasis blizgesys ir skurdas, vienu metu pasijutau tarytum toji Pelenė iš pasakų princo šalies.

Šiuo metu esate ekskursijų vadovė. Kas lėmė, kad ryžotės keisti veiklą?

Po kelionės į Monaką pradėjau galvoti apie savo turistinę firmą. Norėjau savarankiškai organizuoti keliones, o ne valdžios maldauti, kad pasiųstų į kokią nors komandiruotę užsienyje. Ir vyras, ir duktė tam pritarė.

1993 m. pavasarį įkūrėme turistinę firmą, pavadinome ją „Euroturizmo centras“. Taip prestižinį darbą LTV iškeičiau į dar neatrastas žemes. Paryžius buvo pirmas miestas, į kurį nusidriekė naujai susikūrusios firmos maršrutai. Į Paryžių pilni autobusai riedėjo kiekvieną savaitę. Kartais net po pusę metų teko praleisti Prancūzijos sostinėje.

Turistus iki Paryžiaus kai kada palydėdavo penkiolikmetė dukra ar vyras, o aš vesdavau jiems ekskursijas po Paryžių. Vėliau mūsų maršrutai nusidriekė į Angliją, Ispaniją, Portugaliją, Monaką, Andorą. Į šias keliones buvau pasiėmusi ir mamą, kad ji pamatytų Europą, ir seserį. Italijoje mūsų mama pirmoji įkopė į Vezuvijaus kalną ir tuo didžiavosi. Tėveliui šios kelionės jau buvo per sunkios. Į Italiją su manimi yra keliavę ir teta Irutė, dėdė Pranas.

Po dešimties sėkmingo „Euroturizmo centro“ darbo metų įvyko nemažai pokyčių. Daugeliui žmonių kelionės autobusu prarado pirmykštį žavesį, nes buvo ganėtinai varginančios. Praturtėję lietuviai persėdo į lėktuvus ir Europos šalis daug greičiau ir pigiau jais pasiekia. Po intensyvių turistinės veiklos metų jaučiausi pavargusi. Naujos veiklos imtis nebesinorėjo. Mirė vyras. Tapau Vilniaus gide ir dabar pasakoju užsienio turistams apie Lietuvos sostinę anglų ir italų kalbomis. Vedu ekskursijas po Vilnių. Turistai atvyksta iš įvairiausių šalių: Italijos, Izraelio, Anglijos, Airijos, Norvegijos, Suomijos, JAV, Indijos. Su italais ypatingai smagu dirbti. Jie visada geros nuotaikos, linksmi, negaili komplimentų. Jiems pas mus viskas patinka, nes labai daug žalumos.

Kuo žavi gido darbas, koks jis?

Pirmiausia, tai gyvas ryšys su žmonėmis. Nesėdi vienoje vietoje, bendrauji. Turistai taip pat papasakoja apie savo gyvenimą, tad išgirsti ką nors nauja, o jie sužino mūsų istoriją. Išsipildė mano svajonė, gimusi dar studijų laikais, būti gide ir keliauti po pasaulį.

Kokie yra šių dienų turistų poreikiai, ar jie bėgant laikui keičiasi?

Taip, bet jie kartu ir tokie patys kaip anksčiau: žmonės nori kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Pirmą kartą atvežus grupę į Paryžių prie vieno fontano manęs klausė: „Koks šio fontano gylis?“, o dabar klausia: „Kokie aukščiausi Lietuvoje kalnai?“, nes fontanų pas mus daug nėra, ne taip, kaip Paryžiuje ar Italijoje.

Kaip kinta pats gido darbas, ar šiais laikais, kai gyvename skaitmeninių technologijų pasaulyje, dar reikia žmogaus pasakojimo?

Žmonės labai noriai užsisako ekskursijas su gidu. O ir lietuviai daug daugiau nei anksčiau domisi savo miesto istorija, būtinai nori, kad pasakojimas būtų kuo linksmesnis ir gyvesnis. Gyvo pasakojimo jokios technologijos nepakeis.

Kuo mėgstate užsiimti po darbų, kaip ilsitės?

Nuo paauglystės labai mėgau skaityti knygas, buvau tikra knygų rijikė. Ir dabar daug skaitau. Taip pat patiko filmai, nuolatos eidavau jų žiūrėti į kino teatrus. Filmą „Žmogus amfibija“ esu mačiusi gal septynis kartus. Nusipirkdavau kelis bilietus iš karto į to paties filmo kelis seansus ir, išėjusi iš filmo, vėl einu žiūrėti to paties. Su malonumu ir dabar žiūriu kino filmus ir serialus. Kaip anksčiau, taip ir dabar žavi kelionės, todėl su seserimi vis išvykstame į kurią nors Europos šalį pakeliauti.

Kokius saitus su Kupiškiu dar esate išlaikiusi, ar čia apsilankote, kas kelia šilčiausius sentimentus?

Labiausiai mane į Kupiškį traukia aplankyti tetos Irutės ir dėdės Prano. Niekad nepamiršiu jų gerumo, kurį patyriau vaikystėje gyvendama jų namuose Šiauliuose. Ir dabar juos vadinu „tėveliais“. Dėdė Pranas nuveža į Alizavą prie senelių ir prosenelių kapų. Gera žinoti, kad netoliese buvo mūsų tėvelio gimtasis kaimas Grincagalė. Tėvelis Jonas mums vis ką nors mielo papasakodavo apie savo vaikystę: kaip su savo suolo draugu Vytautu Pyvesos upėje kilbukus gaudydavo vasarą, o Vytauto tėvas vaišindavo pirmu medumi, kaip su tėvais, broliais Juozu, Pranu ir seserimi Stase šiltais vasaros vakarais gražiai padainuodavo susėdę ant gonkų. Iškyla šiltų prisiminimų ir apie tą laiką, kai su tėveliais lankėmės tėvelio geriausio draugo Vytauto Dipono sūnaus Algio išleistuvėse į armiją. Tada buvo iškeltas didelis balius, buvo linksma. Neužmirštamas paauglystės metais apsilankymas su visa gimine Danutės ir Vytauto Jankauskų sodyboje, kur buvo iškeltos didelės jų sūnaus Alvydo krikštynos 1968 metais. Kupiškio miestelis labai gerai nuteikia. Taip gražiai tvarkomas! Ypač šiltą įspūdį paliko biblioteka, jos darbuotoja Lina Matiukaitė ir miestelio šviesuomenė per mano sesers knygos pristatymą. O baltas pianinas tame vakare ir mažoji muzikantė vėl mane nuskraidino į vaikystės dienas.

Ačiū už Jūsų atsakymus.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur