„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Pirmos Algirdo Juliaus Greimo biografijos eilutės pirmiausia atkreiptų dėmesį į profesinius dalykus – kalbininkas, profesorius, mitologas. Vėliau ir pasaulinio garso mokslininkas, vadinamosios Paryžiaus semiotikos mokyklos steigėjas. Taigi akademinio lauko žmogus, kūręs savitus mokslinius metodus, prieigas, aiškinančias ženklų sistemas kaip vientisus vaizdinius, net jei šie atrodo ir fragmentiški. Tačiau neretai nutinka, kad pripažinimas ir neprilygstamas indėlis vienoje srityje neužveria durų būti svarbiam ir kituose baruose.
Kostas MALAKAUSKAS
Šviesi asmenybė
Algirdas Julius Greimas (1917–1992 m.), vienas didžiausių XX a. Lietuvos ir Europos mokslo žmonių, buvo svarbus ir politinėje visaapimančių permainų sferoje.
Šis mokslininkas yra tos kartos žmogus, kuris ne vieną kartą savo akimis galėjo matyti į šipulius išardomą pasaulį, bet sugebėjo neprarasti vilties ir kryptingai dirbti, kad jis ir vėl būtų sustatytas.
A. J. Greimas ankstyvąją vaikystę (1919–1927 m.) praleido Kupiškyje, 1926–1927 metais lankė Kupiškio progimnaziją. Kupiškio kraštas netrumpai buvo erdvė, kurioje formavosi pirma būsimo iškilaus mokslininko patirtis.
Jeigu galime sutarti, kad ankstyvoji patirtis, kurią suteikia gyvenamoji aplinka, reikšmingai nubrėžia ir viso gyvenimo perspektyvą, A. J. Greimą verta ne vien prisiminti, bet ir įtraukti į didžiųjų Kupiškio krašto asmenybių panteoną. Tuo labiau kad artėjančiais 2027 metais Lietuva, kartu ir Kupiškis, minės 110-ąsias A. J. Greimo gimimo metines.
Du gyvenimo periodai
2019 metais Lietuvoje nuo pat 1994 m. veikiančio Lietuvių išeivijos instituto mokslininkų, prof. Egidijaus Aleksandravičiaus ir dr. Daivos Dapkutės, rūpesčiu išleista A. J. Greimo laiškų pagrindu sudaryta šaltinių publikacija. Ją mokslininkai pavadino „Tarp minties ir politinio veiksmo. Algirdo Juliaus Greimo laiškai (1946–1954).
A. J. Greimo, kaip mokslininko, indėlis nenuneigiamas ir pripažįstamas, bet kaip žmogaus, aktyviai veikusio ir politinius procesus, dažniau nutylimas, nors reikšmės požiūriu nepaprastai svarbus. Šį kartą, remdamiesi Lietuvių išeivijos instituto mokslininkų kruopščiu darbu, būtent prie to ir prisiartinkime.
Mokslininko gyvenimą galima skirti į dvi dalis.
Pirmoji klostėsi nepriklausomoje Lietuvoje. 1917 metais gimęs Tuloje, Rusijoje, su tėvais 1919 metais persikėlė į Kupiškį. Šį faktą žymi ir paminklinė lenta ant namo Kupiškyje.
Vėliau gyvenimas vedė per Šiaulius, Marijampolę, kol 1934 metais A. J. Greimas pravėrė Vytauto Didžiojo universiteto auditorijos duris.
1936–1939 metais tęsė mokslus Grenoblio (Prancūzija) universitete. Simboliška, kad studijos visam gyvenimui susiejo mokslininką su Prancūzija, dėl to 1944 metais, kartu su dešimtimis tūkstančių nuo sovietinio maro į Vakarus iš Lietuvos besitraukiančių žmonių, vėl atsidūręs Prancūzijoje, kaip daugelis kitų, nebuvo svetimas šiai šaliai, o šalis jam.
Prof. istorikas E. Aleksandravičius savo įžanginiame minėtos šaltinių publikacijos straipsnyje atkreipia dėmesį į A. J. Greimo išsakytus žodžius, kai buvo paklausta, ar Lietuva jį gerai paruošusi visiems būsimiems likimo išbandymams: „Į jūsų klausimą negaliu atsakyti, jei jį reikia suprasti kaip mano gyvenimo padalinimą į du atskirus periodus: kai gyvenau Lietuvoje, buvau lietuviu ir elgiausi, kaip toks, o kitą – su gyvenimu Vakaruose, Prancūzijoje, prancūzu. Tokia problematika geriau suprantama kaip dviejų kultūrinių pasaulių sugyvenimas, vienam kitą papildant, vienas kitam prieštaraujant. Aš visą savo maždaug subrendusio gyvenimą praleidau kaip schizofrenas. Ir geografiškai, ir dvasiškai.“
Akivaizdus pertrūkis, atsiradęs dėl karo sukeltų neramumų, interpretuojant A. J. Greimo žodžius, sukūrė ir asmenybės skilimo regimybę. Vienoks gyvenimas buvo iki karo ir kitoks – vėliau. Kaip minėta teksto pradžioje, A. J. Greimas sulaukė išskirtinio mokslinio pripažinimo, tai atvėrė būtent Prancūzijos akademinė aplinka. Nenuostabu, kad Prancūzija vis dėlto diktavo kitokią kultūrinę ir profesinę logiką, negu buvo įprasta matyti Lietuvoje.
Kadangi į sąlyginai naują aplinką ilgam A. J. Greimas pateko gana jauno amžiaus, nekyla abejonių, kad jis galėjo perprasti tą lauką, su juo susitapatinti ir netgi savyje pradėti atpažinti šios aplinkos ženklus. Juk būtent čia ir yra priežastis kalbėti apie tai, kad gyvendamas Prancūzijoje, jis save galėjo matyti kaip prancūzą.
Tačiau ankstesnis gyvenimas irgi egzistavo ir negalėjo būti nustumtas į pasąmonę. A. J. Greimas neapsiribojo kad ir plačiais moksliniais interesais, niekada nepamiršo savo tėvynės. Iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų konkrečiais veiksmais rūpinosi, kad okupacinių gniaužtų surakinta tėvynė išlaikytų savo gyvastį. Dėl to pirmiausia buvo svarbūs ryšiai su Lietuvoje veikusiais rezistencinės veiklos dalyviais, ir antinacinės, ir antisovietinės.
Ką atskleidžia laiškai
Nuotrauka saugoma VDU Lietuvių išeivijos institute
Kadangi žengiame į konspiracinį lauką, nes publikuoti A. J. Greimo laiškai su rezistenciniu pogrindžiu ilgus metus buvo kruopščiai saugomi, turime paminėti, kaip jie apskritai išvydo dienos šviesą. E. Aleksandravičius publikacijos įvadiniame straipsnyje rašo, kad kelias prie unikalaus šaltinio tęsėsi ne vieną dešimtmetį.
Svarbius Lietuvos rezistencinės kovos liudijimus išsaugojo Kalifornijoje gyvenę Antanas ir Danutė Mažeikai.
Nors E. Aleksandravičius apie laiškus iš Liūto ir Pranutės Mockūnų sužinojo 1991 metais, lankydamasis jų namuose Čikagoje, pamatyti visus laiškus galėjo tik 2017 metais, D. Mažeikienė leido juos nuskenuoti ir per Lietuvių išeivijos institutą atverti juos Lietuvos auditorijai.
Vedami E. Aleksandravičiaus per laiškų masyvą, pažvelkime į A. J. Greimo vaidmenį konspiraciniame lietuviškosios rezistencijos judėjime.
Galima išskirti net kelias išvadas.
Visų pirma, pasak profesoriaus, A. J. Greimas rezistencijos judėjime buvo ne tik dalyvis, bet ir bene ryškiausias strategas, konspiracinės veiklos kūrėjas. Ir tai ne atsitiktinumas, E. Aleksandravičius atkreipia dėmesį į šį A. J. Greimo prisipažinimą: „Aktyviai sekiau ir domėjausi prancūzų rezistencijos istorija ir politika. Manau, kad pavyzdžiai pamoko. Rezistencija niekad neina be politikos. Ir de Gaulle‘is, nors buvo ir visiškai integralus žmogus ir patriotas, turėjo dėtis su komunistais, grynai iš patriotinių sumetimų, kad juos apstatyti (tai vyko pačios rezistencinės kovos metu, ir jei ne jo politika, būtume dabar turėję jau komunistišką Prancūziją).“
Tam tikrus veikimo būdus analizavo ir bandė išskirti vertindamas ir bolševikinę struktūrą. Rezistencinė kova galėjo aptemdyti racionalųjį protą, tačiau A. J. Greimas, siekdamas savo tikslo, gebėjo išlaikyti šaltumą.
1950 metų gegužę rašytame laiške Stasiui Žymantui prisipažino: „Tu skaitei turbūt Churchillio paskutinius grasinimus, kur jis sako, sąryšyje su rusais, kad jis ir su velniu būtų dėjęsis tam, kad nugalėtų nacius. Taip ir su organizacija: nejaučiu jokio grieko prisipažinti, kad man imponuoja bolšv. organizacija, grynai kaip technika ir nematau, kodėl su jais kovojant negalima būtų imtis ir adaptuoti kai kurių tos technikos aspektų. Aš puikiai žinau tą bjaurią metafizinę problemą: kad iš blogio negimsta gėris, kad tikslas nepateisina priemonių. Bet tada reikia susidėti žaislelius ir nežaisti rezistencijos, nes tai, kad rezistencija susideda iš eilės prievartos, smurto aktų, kurie, absoliučiai sakant, yra blogis. Tačiau mano iliuzija ieškoti, atrinkti kaip tiktai tokius švarius žmones, kad jie, naudodami priemones, kurios, pagal situaciją, bus daugiau ar mažiau nešvarios, ir liktų maždaug apyšvariai […].“
Pasipriešinimo forma
Remdamasis prancūzų pavyzdžiu, bet matydamas ir priešo veikimo metodus, A. J. Greimas gebėjo įžvalgiai vertinti ir projektuoti rezistencinę struktūrą.
Jis matė, kad okupanto galimybės susekti ir sunaikinti rezistencines jėgas yra neatremiamos, dėl to reikalingas apgalvotas ir labai tikslus veikimas.
Kovoje vienas prieš vieną rezistenciniam judėjimui jokių šansų nebuvo, dėl to aktyvi kova, pasak A. J. Greimo, turėjo vesti į pasyvaus pasipriešinimo formą, kuri ilgainiui padėtų turėti reikšmingesnį teigiamą rezultatą. Praėjus galimybių langui realiai išstumti priešą iš šalies, pradėjo darytis aišku, kad strategiją reikia keisti, nes kitaip neliks ne tik laisvės, bet ir aktyviausio, pajėgiausio tautos žiedo. Akivaizdu, kad pradžioje tokia laikysena toli gražu nebuvo suprasta daugelio, bet laikas parodė, A. J. Greimas buvo teisus.
Istoriografijoje yra išlikęs iliustratyvus siužetas, kuris geriausiai atskleidžia tokio nusistatymo motyvus.
2019 metais, rinkdamas medžiagą 95-ojo jubiliejaus proga ruošiamai biografijai, istorikas E. Aleksandravičius įrašė tokią istoriją. Valdas Adamkus pokario metais, kaip ir A. J. Greimas, pasitraukė į Vakarus. 1947 metais kartu su bendražygiais V. Adamkus karštai apsisprendė grįžti į Lietuvą ir jungtis prie ginklo brolių. Persmelktas pareigos jausmo tada ir dvidešimties neturėjęs būsimasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas V. Adamkus pasiryžo grįžti į tėvynę ir jungtis prie partizanų, bet sulaukė griežto A. J. Greimo žodžio, kad jis tuoj pat žūsiąs ir kad jo reikia čia. Atkreipkime dėmesį – tai neabejotinai visam gyvenimui sustatė ir paties V. Adamkaus veiklos programą. Jei liko gyvas ir nežuvo su kitais tėvynės gynėjais, turi atiduoti savąją auką kitokiais būdais. Būtent tuo galima aiškinti nepaprastą V. Adamkaus aktyvumą išeivijos visuomeninėje veikloje, o vėliau ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Tai buvo gana dažnas ir pasikartojantis elgesys tarp karo pabėgėlių, milžiniška skola, kurią privalai atiduoti tautiečiams ir tėvynei finansiniu, kultūriniu, moraliniu palaikymu, skirdamas neproporcingai didelę dalį nuo dažnai ne ypač didelių pajamų. Tai ir tam tikra prielaida, kuria galime aiškinti šiais laikais dideles mecenatystės, savišalpos, bendruomeniškumo apraiškas tarp pasaulio lietuvių, ypač tarp vadinamosios DP kartos (DP, perkeltieji asmenys, angl. displaced persons).
Net ir pasibaigus aktyviam ginkluotam rezistenciniam judėjimui ir galiausiai išsipildžius projekcijai, kad ilgainiui kova turi peraugti į pasyvesnę formą, A. J. Greimas ir toliau palaikė laisvės kovą, stengėsi prisidėti prie jos kuo galėdamas.
Artėjant gyvenimo saulėlydžiui, sulaukus nepriklausomos Lietuvos, Jungtinėse Amerikos Valstijose veikusiam visuomenininkui Henrikui Žemeliui jis taip apibendrino savo veiklą po aktyvios rezistencijos laikotarpio: „Užtat aš užsiėmiau, kiek galiu, „kultūrine veikla“; siunčiu savo mokinius prancūzus su paskaitomis, bandau veikti per Pavilionį – į [Vilniaus] universitetą ir per Kuolį – į švietimą. Dabartiniu metu aktualus reikalas – liberalaus žurnalo, europietiško lygmens steigimas […].“
A. J. Greimas neprarado vilties ir beviltiškomis akimirkomis išlaikė šaltą protą, gebėjimą matyti visą paveikslą.
2027 metais minėsime A. J. Greimo 110-ųjų gimimo metų jubiliejų. Jeigu jubiliejiniai metai ir gali kuo būti prasmingi, tai tik tuo, kokias įžvalgas iš praeities suteiks dabarčiai ir tuo labiau ateičiai.
Jubiliejiniai metai yra ir gera proga atsigręžti į besipildančius šios asmenybės pažinimo klodus, įvertinti juos naujoje šviesoje ir Kupiškiui matyti jį ne tik kaip iškilų mokslininką, bet ir kaip žmogų, greta reikšmingiausių Kupiškio žemėje brendusių ir iš jos išaugusių šviesuolių.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur