„Kūrybiškumo genas“
Iš talentingos Alizavos krašto Grincagalės kaimo Jankauskų giminės yra kilusi teatrologė, rašytoja biografė Kornelija Jankauskaitė. Ji mielai sutiko pabendrauti ir nepagailėjo savo laiko atsakydama į „Kupiškėnų minčių“ klausimus.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Papasakokite apie savo tėvų šeimą. Kokioje aplinkoje užaugote? Kokie ryškiausi Jūsų vaikystės, ankstyvos jaunystės prisiminimai? Ar lydėjo tėvų Sibiro tremties šešėlis?
Gimiau labai gražioje vietoje, Pavilnyje, vadintame Vilniaus Šveicarija. Tėvai prieš metus buvo grįžę iš Sibiro – 1956. Mama Sibire praleido vienuolika metų, o tėvelis – devynerius. Tremtyje tėvai susipažino ir susituokė. Ten gimė sesuo Birutė. Kai grįžo, močiutės (iš tėvelio pusės) Elzbietos Luomaitės-Jankauskienės, kilusios iš Grincagalės kaimo (jo neišliko), brolis Danielius, po Pirmojo pasaulinio karo pasilikęs Maskvoje, paskolino mano tėvams pinigų. Jie nusipirko senovinį medinį namą su bokšteliu ir dideliu sodu.
Su mumis gyveno jauniausias tėvelio brolis Pranas Jankauskas, studijavęs Lietuvos valstybinėje konservatorijoje chorvedybos specialybę. Mūsų namuose stovėjo fortepijonas, kuriuo jis skambindavo. Dėdė Pranas man ir išrinko vardą. Vėliau savo vardu labai didžiavausi, nes tokio vardo dar niekas neturėjo. Gyvendamas pas mus Pavilnyje, dėdė Pranas baigė konservatoriją, vedė.
Dėdės Prano ir medicinos studentės Irenos Krištaponytės vestuvės buvo atšoktos mūsų namuose. Teta Irena vesdavosi mus važinėtis rogutėmis nuo didelio kalno. Kiek džiaugsmo mums teikė tos iškylos su teta Irute!
Tėvelio sesuo Stasė Jankauskaitė, grįžusi iš Sibiro, taipogi apsigyveno mūsų name. Ir grįžusią iš Sibiro pažįstamą jauną merginą, kuri neturėjo daugiau pas ką eiti, tėveliai priglaudė. Vyriausias tėvelio brolis Juozas, grįžęs iš Sibiro, taip pat pirmiausia atvyko pas mus sušilti tarp savųjų, o paskui išskubėjo į Kupiškį pas savo mylimą žmoną Sofiją ir dukrelę.
Iš Maskvos atvažiuodavo dėdė Danielius Luoma, mamos broliai su šeimomis nuolat aplankydavo. Tėvai buvo svetingi ir visus priimdavo, o sodo gėrybių užteko visiems. Mūsų namuose vyko nuoširdus tarpusavio bendravimas, visus gimines traukė pabūti drauge po tiek metų nesimatymo.
Vėliau namą tėvai pardavė, nes dėl Sibire pašlijusios sveikatos nebegalėjo dirbti sode. Be to jiems ramiai gyventi neleido vietinis įgaliotinis, kuris žinojo, kad tėvai grįžę iš Sibiro. Jis nuolat kabinėdavosi prie jų su priekaištais: tai šaligatvis blogai nušluotas, tai sniegas ne laiku nukastas. Jis buvo tarybinės sistemos produktas, tikras padugnė, nes vis grasindavo tėvams, kad apskųsiąs butų valdybai už blogai prižiūrimą gatvės dalį. Mamą dar ištiko veido paralyžius, bet po to ji atsigavo. Už parduotą namą tėveliui naujas šeimininkas dalį sumokėjo pinigais ir dar atidavė savo naują automobilį „Volga“. Su ja važiuodavome į mamos tėviškę Dzūkijoje, aplankydavome tėvų Sibiro draugus kituose miestuose ir keliaudavome po Lietuvą ir Latviją. Labai jauku ir gera buvo taip su tėveliais keliauti. Tėveliai dainuodavo lietuvių liaudies dainas, taip ir mes su sesute išmokome dainų, o tuomet visi kartu traukiame. Važiuojame ir dainuojame. Mūsų širdelės būdavo apsalusios iš laimės!
Pardavus namą, dar dvejus metus pagyvenome išnuomotame nedideliame butuke Pavilnyje. Kai kada mamytė visai dienai mus su sesute vesdavosi prie Vilnelės upės. Mes turškiamės vandenyje, o ji ką nors siuva. Neužmirštami momentai! „Kaip neatskirt pavasario nuo saulės, taip neatskirt vaikystės nuo mamos“, – yra pasakęs poetas. Taip ir mama mums buvo lyg ta šviesioji saulutė, šildanti, glamonėjanti, švelni ir meili. Tėvelis irgi buvo labai geras, ramaus būdo, turėjo subtilų humoro jausmą. Nei rūkė, nei gėrė.
Pas mus paviešėti ilgesniam laikui atvykdavo iš tėvelio pusės giminaitė Paulina Jankauskienė (dabar žinomo menotyrininko ir žurnalisto Vidmanto Jankausko, kilusio iš Jasiškio, močiutė). Ji su mūsų močiute Elzbieta buvo labai susigyvenusios. Pauliutė buvo tarsi trečioji mūsų močiutė. Ji atveždavo gražių dovanėlių.
Iš Pavilnio persikėlėme į Antakalnį, kur tėveliai pasistatė kooperatyvinį butą.
Vasaroti visuomet vykdavome į mamos tėviškę Dzūkijoje. Ten gyveno mūsų antroji močiutė Marija. Su ja eidavome aviečiauti, o su kaimo vaikais žemuogiauti. Kai atvažiuodavo mamytė su tėveliu aplankyti, ji mus vesdavosi su sesute į ramunių pievą ir pindavo mums vainikėlius ant galvų, kaklo ir ant rankyčių. Kaimas mums buvo tarsi Rojus Žemėje!
Vilniuje, gyvendamos tėvų namuose, ėjome į mokyklą, bet turėjome ir nemažai smagių užsiėmimų. Šeštadieniais važiuodavome į čiuožyklą, išsiruošdavome pasivažinėti su rogutėmis į mišką, slidinėti. Sesuo mokėsi muzikos mokykloje, ją baigė. Namuose stovėjo pianinas. Ir aš mokiausi muzikos privačiai, bet vėliau aptingau. Dainavau mokykliniame chore, su juo dalyvavau moksleivių dainų šventėje.
Gyvenant Antakalnyje, mūsų namuose pradžioje gyveno močiutė Elzbieta, tėvelio mama, o jai mirus – mamos mama Marija. Abi močiutės buvo gero būdo, ramios, išmintingos ir mus prižiūrėdavo. Močiutė Elzbieta, kurią vadinome „Kupiškio močiute“, buvo linksma ir labai optimistiška. Ji apmegzdavo mus su sesute nuo galvos iki kojų, net buvo numezgusi baltas raštuotas kojines. Tokių kojinių niekas neturėjo, o mokytojos net pavydėjo.
Viena mano mokytoja paprašė ir jai numegzti. Močiutė išpildė prašymą. Elzbieta labai gražiai ausdavo dar tada, kai gyveno Grincagalėje. Ir močiutė Marija buvo puiki audėja. Esu mačiusi, kaip audžia aštuonnyčius raštus savo namuose Dzūkijos kaime. Turėjome daug jos audinių – rankšluosčių, lovatiesių. Kai kuriuos močiutės Marijos audinius mama yra atidavusi į Nacionalinį Lietuvos muziejų.
Tėvai dirbdavo, bet mes niekados nebuvome paliktos vienos, močiutės būdavo šalia. Atvažiuodavo muzikas dėdė Pranas su teta Irena iš Šiaulių, kur dėstė, o vėliau iš Klaipėdos, kur persikėlė dirbti ir dėstyti chorvedybą. Namai prisipildydavo įdomių pokalbių, šventiškos nuotaikos. Dėdė Pranas diriguodavo dainų šventėse, būdavo chorų atrankinių komisijų narys. Vesdavosi kai kada ir mane į chorų peržiūras.
Vaikystė, jauki namų atmosfera paliko neišdildomus įspūdžius visam gyvenimui. Rašytojas Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs, kad nieko nėra aukščiau ir stipriau, ir sveikiau, ir naudingiau gyvenimui, kaip kad geras prisiminimas, ir ypač išlikęs iš vaikystės, iš tėvų namų… Jei surinksime daug tokių prisiminimų ir pasiimsime su savimi į gyvenimo kelionę, tai žmogus išgelbėtas visam gyvenimui.
Kai kada tėvai su giminėmis ar artimais draugais dalydavosi vienu kitu prisiminimu iš Sibiro, bet nedažnai. Kai kurias jų Sibiro laikų istorijas visgi įsiminiau nuo vaikystės. Žinoma, niekados apie tai neprasitardavau savo klasės ar vėliau studijų draugams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėveliai jau atvirai pasakojo Sibire patirtus išgyvenimus.
Manęs tėvų Sibiro šešėlis kaip nors nepalietė, nes aš gimiau Lietuvoje, o štai sesutę… Kai ji studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką ir šoko universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje, 1975 m. rudenį ansamblio šokėjų dalis turėjo vykti į gastroles po Prancūziją ir Austriją. Iš daugelio šokėjų atrenkamos tik keturios pačios geriausios poros, tarp jų ir mano sesuo Birutė. Bet tvarkant dokumentus Birutės neišleidžia saugumas – ir, matyt, kad buvo politinės kalinės dukra. Birutei tai buvo didelis smūgis. Mamai irgi labai skaudu buvo dėl dukros.
Kas lėmė, kad pasirinkote teatrologijos studijas? Ar šios studijos patenkino Jūsų lūkesčius, į kokią kultūrinę terpę buvote pakliuvusi?
Mokykloje gerai sekėsi humanitariniai dalykai, lankiau literatūrinę klasę, turėjome dramos seminarą, rusų kalbos ir literatūros mokytoja labai uždegamai vedė pamokas: žinojome daug modernių rusų poetų, dramų, mokėmės su noru eilėraščius mintinai, rengdavo teatrinius vakarus, o man su klasės draugu teko juos vesti. Tuo metu Lietuvoje buvo didelis teatro bumas: spektaklius statė Juozas Miltinis, Jonas Jurašas (esu mačiusi Kaune jo įspūdingą spektaklį „Barbora Radvilaitė“ su pabaigoje nusileidžiančiu Aušros Vartų Marijos atvaizdu – vėliau jis buvo uždraustas), Henrikas Vancevičius, Dalia Tamulevičiūtė. Teatrą mėgau. Nuo mažens su sesute eidavome nuolat žiūrėti ir filmų, ir spektaklių.
Ir dar. Paauglystėje su tėveliais esame aplankę dėdę Danielių Maskvoje. Didingi pastatai, metro padarė didelį įspūdį. Ir su mokytoja esame keliavę į Maskvą, aplankėme Tretjakovo galeriją. Atrodė, kad ten menų kalvė.
Kai sesuo Birutė studijavo Vilniaus universitete ir šoko universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje, jie koncertavo Maskvoje, Michailo Lomonosovo universitete Tarptautinėje universitetų asamblėjoje. Į kelionę sesuo pasiėmė ir mane. Tie didingi Maskvos universiteto pastatai, įvairių tautų studentų šurmulys ir didelio miesto gyvenimas vėl padarė įspūdį. Buvau baigusi dešimt klasių. Po tos vasaros gimė mintis studijuoti Maskvoje, tik dar nežinojau nei kur, nei ką studijuosiu. Mane traukė didelio miesto energija. Vilnius atrodė per mažas, tarsi išaugtas rūbas.
Kaip tik vienuoliktoje klasėje į mūsų lietuvių kalbos pamoką atėjo garsi teatro kritikė Irena Aleksaitė. Ji patraukliai papasakojo apie savo teatrologijos studijas tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), teiravosi, ar kuris mūsų nenorėtų studijuoti teatrologijos Maskvoje ir tuometiniame Leningrade. Jei tokių rastųsi, tuomet reikėtų palankyti teatrus, parašyti spektaklių atsiliepimus-recenzijas, o ji išsakytų pastabas, padėtų pasirengti stojamiesiems. Taigi aš ir dar du bendramoksliai panorome studijuoti teatrologiją. Metus lankėme spektaklius, rašėme apie juos, o teatro kritikė I. Aleksaitė visa tai įvertindavo ir išsakydavo savo nuomonę. Rimtai ruošėmės stojimui. Teatrologijos studijos Maskvoje atrodė romantiškai ir patraukliai.
Taip ir įstojau į Valstybinį teatrinio meno institutą Maskvoje (GITIS), teatrologijos specialybę. Grįžusią iš Maskvos po sėkmingų stojamųjų egzaminų, geležinkelio stotyje prie traukinio mane pasitiko tėvelis ir dėdė Pranas su ramunių puokšte. Įsimintina žavinga akimirka!
GITIS – tarptautinis institutas. Čia mokėsi studentai iš daugelio pasaulio šalių. Šioje menų kalvėje rengė aktorius, režisierius, operos solistus, estrados ir cirko režisierius, baletmeisterius ir teatro kritikus. Aktoriniame fakultete tuo metu buvo rengiama kabardinų-balkarų, dagestaniečių, čečėnų, turkmėnų, abchazų ir kalmukų aktorinės studijos. Visi mes, studentai, virėme viename katile bendrabutyje. Beje, 1952 m. GITIS-e buvo parengta ir lietuvių aktorių studija, kurią baigė Laimonas Noreika ir daugelis kitų garsių lietuvių aktorių.
Mūsų fakultetas buvo laikomas prestižiniu. Čia mokėsi nemažai studentų, įstojusių per pažintis. Tai žinomų rašytojų, režisierių, akademikų vaikai, profesūros sūneliai. Pavyzdžiui, mano kurse mokėsi garsaus aktoriaus Olego Jefremovo dukra. Aukštesniame kurse mokėsi užsienio literatūros profesoriaus Julijaus Kagarlickio sūnus Borisas, didelis meno žinovas, turintis gerų idėjų ir puikią reputaciją. „Iš gatvės“ nedaug pakliūdavo. Neretai įstoję per „blatą“ žinomų žmonių vaikai dažniausiai ir pasirengę būdavo geriau: ir skaitę daugiau, ir spektaklių daugiau matę, ir apskritai labiau išprusę.
Iš lietuvių tada mano fakultete studijavo Ramunė Marcinkevičiūtė, Rūta Vanagaitė (mes visos buvome iš tos pačios mokyklos, tik jos šiek tiek vyresnės), Vitalija Truskauskaitė. O režisūroje studijavo būsimos įžymybės Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Julius Dautartas, atvykdavo egzaminų laikyti Vytautas Kernagis, neakivaizdiniu būdu studijavęs estrados režisūrą. Teko su jais pabendrauti ir prie arbatos puodelio bendrabutyje.
GITIS-o koridoriuose galėjai sutikti ir rusų teatro reformatoriaus Konstantino Stanislavskio garsiąją mokinę, dėsčiusią režisūrą studentams, Mariją Knebel. Ji parengė Lietuvai visą plejadą režisierių: Povilą Gaidį, Joną Jurašą, Mamertą Karklelį, Natašą Ogaj, Dalią Tamulevičiūtę. Teks vėliau ir man būti šios didelės pedagogės keliose repeticijose ir kalbinti ją Lietuvos spaudai. Koridoriuose matydavome ir garsųjį baleto artistą Marį Liepą. Jis rengė baletmeisterius, buvo Didžiojo teatro primarijus. Jo kvapą gniaužiantį šokį Kraso vaidmenyje Chačiaturiano balete „Spartakas“ teko matyti ir man. Maris Liepa – aukščiausios prabos baleto šokėjas visiems laikams. Jo šuoliai ir judesiai scenoje buvo kvapą gniaužiantys!
Mūsų fakultete dėstė žymus šekspyrologas Aleksejus Bartoševičius. Jis talentingas pasakotojas ir visiškai laisvas žmogus. Studentai jį dievino. Įdomiai paskaitas skaitė nepamainomas ispanų teatro žinovas lietuvis Vidas Siliūnas. Kitas puikus lektorius – Julijus Josifovičius Kagarlickis – dėstė XVIII a. užsienio literatūros istoriją. Kiekvieną paskaitą dažnai pradėdavo anekdotu ir jo įdomu buvo klausytis. Jie dėstys vyresniuose kursuose. Dar vienas įsimintinas dėstytojas – Andrejus Ivanovičius Gusevas, buvęs Josifo Stalino referentas. Jis dėstė filosofijos istoriją, kurią gerai išmanė. Kalbėdamas apie Frydrichą Hėgelį ar Emanuelį Kantą jis, regis, ilsėdavosi nuo marksistinio-leninistinio jovalo, kurį turėdavo išdėstyti per dialektinį materializmą. Andrejus Ivanovičius buvo protingas ir nuovokus, bet atidirbinėjo tai, kas priklausė, ėjo ideologinio cerberio pareigas. Jis buvo ir stojamosios komisijos pirmininkas.
Nors mūsų institutas laikytas „ideologine“ aukštąja mokykla, čia tvyrojo laisvos minties atmosfera ir tolerancija. Į tokius visuomeninius mokslus, o tiksliau sakant, pseudomokslus, kaip Komunistų partijos istorija, mokslinis komunizmas ar ateizmas, niekas per daug rimtai nežiūrėjo ir nevertė jų išsamiai studijuoti. Anksčiau paminėjau kai kuriuos įsimintinus dėstytojus, buvo jų ir daugiau. Bet buvo ir visiškai neįdomių lektorių, kurie paskaitas skaitydavo labai nuobodžiai.
Pirmame kurse išgyvenau savotišką nusivylimą studijomis. Daugumą nelabai įdomių disciplinų, TSRS ir visuotinę istoriją, TSRS tautų ir XIX a. rusų teatrą bei antikinį teatrą, dėstė nuobodžiai, dažnai ir paskaitų nebūdavo, nes nusenę dėstytojai arba sirgdavo, o jeigu tai buvo žinomi specialistai, neretai išvykdavo į tarptautines konferencijas, įvairius simpoziumus ir mums atėjus į paskaitą, sužinodavome, kad jos nebus. Galvojau, kad čia nieko neišmoksiu ir tikriausiai būsiu įsėdus ne į savo roges. Be to, labai kankino Lietuvos ilgesys, o bendrabutyje blakės. Po antro kurso visą bendrabutį išdezinfekavo ir padėtis pagerėjo.
Nors nuolat lankėme parodas ir spektaklius garsiuose teatruose „Taganka“, kur vaidino Vladimiras Vysockis, ar „Sovremenikas“, kur vaidino Marina Nejolova, žiūrėjome genialius Anatolijaus Efroso spektaklius, bėgdavome į garsių užsienio gastrolierių spektaklius Dailės teatre ir net į Didįjį teatrą patekdavome, bet mane nuolat persekiojo nepasitenkinimo šešėlis. Vykdavo kritikos seminarai, bet dažnai ir jų nebūdavo. Po pirmo semestro norėjau išstoti iš instituto, bet tėvai atkalbėjo.
Ar mus mokė kas nors rašyti? Ne. Gal to ir neįmanoma išmokti. Tai turi būti įgimta. Bet po studijų visi tapome šiek tiek daugiau išsilavinę. Vieni pradėjo rašyti, kiti – ne.
Kaip po studijų baigimo klostėsi Jūsų karjera?
Grįžusi į Lietuvą, įsidarbinau Lietuvos telefilme dokumentinių filmų režisieriaus Kazimiero Musnicko asistente. Darbas pagal sutartį dviem mėnesiams. Jis kūrė filmą apie „Ąžuoliuko“ chorą. Darbas patiko, nes širdžiai artima tema – muzika. Baigusi darbą Telefilme, pradėjau dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, Menotyros sektoriuje, Teatro skyriuje, jaunesniąja moksline bendradarbe. Bet čia kažkas nelipo ir nesiklijavo, ir po ketverių metų darbą pakeičiau. Tuomet įsidarbinau Lietuvos kino sąjungoje konsultante ir į darbą ėjau kaip į šventę.
Parašėte knygą „Apkabinu praeitį. Mano šeimos istorija“, sudarėte knygas „Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai“, „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“ (kartu su Živile Gimbutaite). Kas pastūmėjo į šią sritį? Kodėl apsisprendėte rašyti būtent apie šias iškilias Lietuvos moteris?
Kai prasidėjo Lietuvos laisvėjimo procesas, mudvi su mama 1989 m., per mano atostogas, mėnesiui išvykome į Ameriką aplankyti jos draugės. Amerikoje dėl laimingų sutapimų susipažinau su pasaulinio garso archeomitologe Marija Gimbutiene. Kelias ir pasirinkimai gyvenime, manau, ir nuvedė mane į profesorės namus. Buvau jos dešinioji ranka ir jai visur talkinau.
Pirmą kartą iš Amerikos grįžome su mama po pusmečio, o po metų profesorė M. Gimbutienė išsikvietė mane vėl. Bendravome su ja beveik iki paskutinių gyvenimo dienų. Ji mirė 1994 metais.
Todėl ir rašiau apie prof. Mariją Gimbutienę, nes ją gerai pažinojau ir jos asmenybės žavesys mane traukė. Ji buvo ne tik garsi akademikė, bet ir šiltos širdies žmogus. Gyvenant jos namuose, buvome labai susidraugavusios, iš arti pažinau jos aplinką, ją pačią kaip žmogų. Prof. Marija pasižymėjo vidine laisve, buvo graži ir spalvinga asmenybė, lengvai bendraujanti, turėjo puikų humorą.
Rengiant knygą apie M. Gimbutienę, įdėjau nemažą pluoštą savo prisiminimų apie mokslininkę. Tačiau mūsų sudarytai knygai straipsnius ir prisiminimus parašė keletas iškilių žmonių iš Lietuvos, Amerikos ir Rusijos. Teko ir man nemažai mokslo ir kultūros žmonių apklausti, jų pokalbius įrašyti, parengti knygai. Živilė savo ruožtu atsiuntė kai kuriuos tekstus iš Amerikos.
Rengiant knygą, mano užduotis buvo viską nuo pradžios iki galo paversti juodu ant balto ir sudėti į bendrą vienį, t. y. knygą. Kitas dalykas, kad rengdama knygą, visus tuos tekstus perleidau giliai per save – visą M. Gimbutienės gyvenimą.
Išėjus knygai „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“ (2005), man paskambino prof. Marijos pusseserė, žinoma pedagogė Meilė Lukšienė, ir pasiūlė sudaryti knygą apie M. Gimbutienės mamą Veroniką Alseikienę.
Ji su vyru Danieliumi buvo gydytojai, dideli visuomenininkai lenkų užimtame Vilniaus krašte. Sutikau. M. Lukšienė man įteikė V. Alseikienės prisiminimų rankraštį. Tada ėmiausi darbo. Taip viena knyga gimdė kitą.
Su kokiais sunkumais susidūrėte tyrinėdama jų gyvenimus?
Renkant medžiagą knygoms, ypatingų sunkumų nepatyriau. Gal todėl, kad turėjau nemažai informacijos, įgytos prof. M. Gimbutienės namuose.
Pavyzdžiui, žinojau, kad ji pati sutvarkė savo archyvinę medžiagą, laiškus, nuotraukas ir atidavė Vilniaus universiteto rankraščių skyriui. Tad iš karto, pradėjus rengti knygą, žinojau, kur ir ko ieškoti. Taip pat Marijos namuose buvau mačiusi jos buvusio vyro Jurgio Gimbuto parašytą, bet nepublikuotą dienoraštinę autobiografiją. Žinodama, kad tokia apskritai egzistuoja, pradėjusi kurti knygą apie Mariją, pasiteiravau jos universiteto rankraščių skyriuje ir radau. Jurgio tekstai labai gražiai papildė M. Gimbutienės portretą.
Taip pat gyvendama mokslininkės namuose Topangoje buvau pasidariusi kai kurių jos gaunamų lietuviškų laikraščių straipsnių kopijas. Tad turėjau Alės Rūtos ir gero Marijos draugo žinomo istoriko Vinco Trumpos atsiliepimus apie Mariją. Vėliau juos panaudojau knygai. Kai buvo rengiama knyga, Vinco Trumpos nebebuvo tarp gyvųjų, o poetė Alė Rūta buvo apakusi, tad nebūtų galėjusi nieko parašyti.
Knygą apie M. Gimbutienę norėjau kurti tik grįžusi iš Amerikos 1996 metais, bet kažkas vis trukdė. Bet medžiagą jau kaupiau. Pasąmonė kuždėjo, kad vieną dieną tikrai imsiuosi knygos. 2000 m. Mokslų akademijos salėje vyko vakaras, skirtas M. Gimbutienei. To vakaro metu prisiminimus apie Mariją papasakojo antropologas prof. Gintautas Česnys, žymiausias Lietuvos archeologas Vytautas Urbanavičius, nuo klasės suolo artima Marijos draugė, archeologė Rimutė Rimantienė, ir ne mažiau garsi Regina Volkaitė-Kulikauskienė, istorikė prof. Ingė Lukšaitė. Tą vakarą įrašiau į diktofono juostą jų pasisakymus. Ir juos laikiau.
Kaip tik 2002 m. atvyko iš JAV Marijos dukra Živilė ir pasiūlė drauge sudarinėti prisiminimų knygą apie M. Gimbutienę. Tai buvo Meilės Lukšienės idėja. Kai Živilė pasiūlė imtis knygos sudarymo apie jos Mamą, su džiaugsmu sutikau.
Rengiant knygą apie dr. Veroniką Alseikienę, vienas svarbesnių uždavinių buvo teisingai išsiaiškinti užkoduotus tikruosius minimus vardus ar personalijas laiškuose. Pavyzdžiui, Marija, rašydama laiškus motinai, pasirašydavo slapyvardžiu „Sulė“, taip pat ir Jurgis Gimbutas turėjo slapyvardį „Jurytė“, ir kiti giminės. Beveik iki aštunto dešimtmečio pradžios buvo naudojama Marijos ir motinos susirašinėjime konspiracija kalbant apie vieną ar kitą asmenį, pavyzdžiui, slapyvardžiai, pirmosios vardų raidės ar bendriniai vardai, kaip antai: mokslininkė, skraidančioji moteriškė (Marija Gimbutienė), juodaplaukė (Daneta Railienė), Luka (Saulius Matas, M. Lukšienės brolis), vakariniai giminės (Railai). Pravertė patirtis, įgyta bendraujant su prof. M. Gimbutiene ir jos draugais, giminėmis ir pažįstamais. Be šio asmeninio žinojimo, suteikiančio informacijos apie minimus V. Alseikienės, Vytauto Alseikos ir M. Gimbutienės laiškuose žmones, jų tarpusavio ryšius, keblu būtų buvę išsiversti ar net neįmanoma. Kai kada dėl to teko konsultuotis ir su V. Alseikienės giminaitėmis Meile Lukšiene, jos dukra I. Lukšaite ir Ž. Gimbutaite.
Džiaugiausi, kad dar yra gyva mylimiausia M. Gimbutienės pusseserė žinoma pedagogė Meilė Lukšienė. Ji noriai dalijosi turima informacija, patarimais ir pasakojimais tiek apie savo tetą V. Alseikienę, tiek apie M. Gimbutienę. Ir domėjosi abiejų knygų rengimo procesu. Taip pat ir jos duktė istorikė prof. Ingė Lukšaitė daug prisidėjo patarimais, konstruktyviomis pastabomis. Bendrauti su jomis buvo tikras malonumas. Taigi turėjau nuostabią palaikymo komandą.
Džiaugiausi ir dėl to, kad taip puikiai sutvarkyti Alseikų ir M. Gimbutienės fondai. Marijos archyvas yra Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje, o bendras Alseikų šeimos archyvas – Lietuvos literatūros ir meno archyve. Alseikų šeimos archyvą labai kruopščiai tvarkė M. Gimbutienės brolis Vytautas Alseika, gyvenęs Vilniuje. Jis rinko visas laikraščių ir žurnalų iškarpas su straipsniais apie įžymiąją seserį Mariją. Viską gražiai surūšiavęs, prieš savo mirtį jis atidavė Lietuvos literatūros ir meno archyvui.
Kiek leidžiate sau kūrybinės laisvės rašydama biografijas?
Rašydama savo tekstus tiek knygai apie Mariją Gimbutienę, tiek apie Alseikienę, daugiausia rėmiausi dokumentiniais faktais, per daug nenuklysdama į šalį. O rašydama knygą apie mūsų šeimą, įdėjau vieną kitą lyrinį nukrypimą.
Kurią iš trijų paminėtų knygų laikote svarbiausia ir kodėl?
Žinoma, brangiausia knyga apie savo šeimos istoriją, todėl, kad rašydama ją, tarsi iš naujo pragyvenau ne tik savo tėvų, bet ir savo pačios gyvenimą ir tą laiką, kurio nebeįmanoma sugrąžinti. Troškau įsisąmoninti savo senelių ir tėvų praeities sunkumus, pasiekimus ir pagerbti jų atminimą.
Giliau pažvelgiau į mane subrandinusią savo giminės (genties) sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe.
Bet ne mažiau brangi knyga ir apie Mariją Gimbutienę, kuri tapo kaip artimiausia giminė. Susitikimas su ja nušvietė mano gyvenimą naujomis ryškiomis spalvomis, tiesiog pakeitė gyvenimo kryptį.
Deklaruojama istorinės atminties svarba. Ar šiandien biografijų tyrinėtojams geros sąlygos dirbti, ar lengvai prieinami informacijos šaltiniai? Apskritai, ar tam palanki kultūros politika?
Informacijos šaltiniai gerai prieinami. Teko skaityti mamos ir dėdės Juozo Jankausko bylas Lietuvos ypatingajame archyve. Ateini, užsisakai ir gauni tai, ko reikia. Galima persifotografuoti lapus. Jokių trukdžių. Lietuvos valstybės istorijos archyve ieškojau mamos gimimo įrašo. Užsisakai ir gauni po dienos kitos (tik yra mokestis). Bet, jeigu pats sugebi dirbti su suskaitmeninta informacija, gali sėdėti salėje ir susiieškoti tai, kas domina. Lietuvos literatūros ir meno archyve bei kituose taip pat geros sąlygos tyrinėtojui. Kultūros politika tam palanki. Nesusidūriau su problemomis.
Apie ką dar norėtumėte parašyti, o gal jau rašote? Gal tai galėtų būti knyga apie žmones ar žmogų, susijusius su teatru?
Kol kas neplanuoju jokios kitos knygos. Neseniai parašiau labai trumpus prisiminimus Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejui apie Šlapelių dukrą Gražutę Šlapelytę-Sirutienę. Su ja teko bendrauti gyvenant Santa Monikoje. Bet tai – tik prisiminimų blyksniai. Tačiau, malonūs!
Papasakokite plačiau apie save. Kokių pomėgių, be rašymo, dar turite. Kokia Jūsų kasdienybė?
Nuo 2000 metų esu Vilniaus gidų bendrijos narė. Tad per tuos metus derinau rašymą su gidavimu. Vasarą dirbau gide po Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, o žiemomis kūriau knygas. Dabar irgi vedu užsienio svečiams ir lietuviams, dažniausiai mokiniams, ekskursijas; pasakoju apie Lietuvą ir man tai teikia didelę atgaivą širdžiai. Daug esu dirbusi ir tebedirbu su piligrimais iš visų pasaulio kraštų: JAV, Australijos, Filipinų, Singapūro, Vietnamo, Tailando. Jie atvažiuoja pamatyti Gailestingojo Jėzaus paveikslo Vilniuje, aplankyti su šv. Faustina susijusias vietas, Šiluvą ir Kryžių kalną. Dar giedu liaudiško giedojimo grupėje „Karunka“, vadovaujamame Zitos Karklelytės. Mes giedame 200 metų senumo giesmes. Tokias giesmes giedojo ir mano močiutė Elzbieta. Ji turėjo sodrų žemą balsą, o ir mano balsas dabar toks. Su sesute vis išvykstame pakeliauti į kurią nors Europos šalį, nes mėgstame keliones. Labai mėgstu lankytis koncertuose ir parodose, žiūrėti baleto spektaklius.
Kokie dabar Jūsų ryšiai su Kupiškio kraštu? Kas kelia didžiausius sentimentus? Kokius pokyčius pastebite?
Į Kupiškį važiuoju pasisvečiuoti pas jauniausiąjį tėvelio brolį dėdę Praną ir tetą Ireną Jankauskus su didžiausiu malonumu. Iš jų sklinda daug šilumos ir meilės mums su sesute. Jie mums tarsi antrieji tėvai. Man Kupiškyje viskas kvepia. Iš giliai ateina tas jausmas ir nežinau, iš kur. Man gera čia ir jauku. Sava. Prisimenu savo pirmąją kelionę į Kupiškį, Miliūnus ir Alizavą dar vaikystėje su močiute Elzbieta. Ji tada važiavo parsivežti nekarštų avių vilnų iš kaimo, nes daug mezgė. Nors buvau maža ir buvo žiema, bet ji pasiėmė mane. Atsimenu, kad per sniegą iki Miliūnų kaimo mus pavėžėjo arklys su rogėmis. Kai pravažiuoju dabar Miliūnus, tas saldus jausmas užlieja širdį, nors praėjo tiek daug metų. Būdama Kupiškyje aplankau kitus brangius gimines – Danutę ir jos sūnų Dalių Jankauskus jų gražioje sodyboje Jasiškio kaime. Ten, netoliese, Grincagalės kaime, ir gyveno mano seneliai, augo tėvelis su broliais ir seserimi. Šioje sodyboje esame lankęsi ne kartą su sesute paauglystėje. Viskas man čia labai miela. Čia jaučiu savo gentį.
Kupiškis labai išgražėjęs. Nuostabiai atrodo atnaujinta biblioteka, muziejus prie bažnyčios ir pati bažnyčia, grakščios Henriko Orakausko skulptūros, puiki kepyklėlė, Kupos krantai žaviai sutvarkyti. Labai jaukus ir švarus miestelis. Gera čia žmogui būti. Mane Kupiškyje viskas žavi: ir tiesūs kelaliai, ir geri žmonas kupiškėnai.
Ką patartumėte žmogui, kuris nori tyrinėti, rašyti savo šeimos istoriją. Nuo ko pradėti?
Pirmiausia, reikėtų pasikalbėti su savo artimaisiais – tėvais, seneliais, jei dar jie gyvi, giminėmis, pažįstamais. Paklausinėti, ką jie žino apie šeimos žmones, paprašyti papasakoti istorijas, kurias yra girdėję sklandant giminėje. Visa tai užrašyti diktofonu ar sąsiuvinyje. Ir tą daryti gal ne per vieną kartą. Galima kelis kartus pašnekinti kad ir tuos pačius žmones. Gal iškils naujų detalių.
Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje, (Mindaugo g. 8), taip pat reikėtų pabandyti surasti savo senelių ar protėvių vardus ir pavardes, gimimo metrikus. Bet galima ir iš namų neišeinant internete rasti nemažai medžiagos ieškant savo šaknų, genealoginio medžio sudarymui; daug dokumentų yra suskaitmeninta. Jei reikėtų, galima nesunkiai gauti ir į Sibirą ištremtų žmonių bylas Lietuvos ypatingajame archyve (jei nebuvo sunaikintos), Gedimino pr. 40. Svarbiausia turėti viskam daug kantrybės ir laiko.
Ačiū už atsakymus.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur